KAS yra „pokemonizmas“? „Pokemon“ (The Pokémon Company) gimtinė Japonija. Ten 1989-1995 sukurtas žaidimas, kurio pagrindinė koncepcija – stipresniųjų herojų rūšių evoliucija. Na, o naujoji versija Pokemon GO persikėlė ne tik į telefonus, bet ir į realų gyvenimą, ypač informacinį lauką, ir virto „pokemonizmu“ plačiąja prasme – liga, kurią gali išgydyti sveikas protas, etika ir pilietiškumas.
„Pokemonizmo“ koncepcija žiniasklaidoje gyvuoja – stipresniųjų herojų evoliucija pačiame įkarštyje – juk tuoj rinksime naują/“seną“ Seimą! O D (demokratija), P (pilietiškumas) ir L (laisvė) išgyvena metamorfozių procesą („vienos formos virtimas kita, ko nors pasikeitimas“ Tarptautinių žodžių žodynas, p.474, 2004). Informacijos laukas, kuriame gyvename, kelis kartus per dieną, „sotina“ mus įvairiausiomis žiniomis, kad tik mes reaguotume – kažkaip: gerai, blogai – svarbu vyktų tas procesas – „pokemonizmas“- konformizmas („prisitaikėliškumas, pasyvus prisiderinimas prie esamos tvarkos ar vyraujančios nuomonės; asmenybės individualumo atsisakymas, dogmatiškas siekimas elgesio standartu ir minties stereotipu“ (Tarptautinių žodžių žodynas, p.391, 2004). Ar tai suderinama su demokratija? Pilietiškumu? Laisve? Jeigu pradedate abejoti – aš džiaugiuosi, nes mąstymo procesas prasideda!
KODĖL? Todėl, kad „kaip žmoguje, taip ir valstybėje sunkiausia liga prasideda galvoje“. Šie žodžiai skambėjo labai, labai seniai – Plinijaus Jaunesniojo lūpomis (63 m. – 113 m.), kuris buvo Romėnų rašytojas, filosofas, teisininkas ir teisėjas. Šiandienos informacinėje erdvėje „pokemonizmo“ koncepcijų skleidėjai nesikuklindami „padeda“ konformizmui gyvuoti, nes gal nežino, o gal nenori žinoti Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso (priimto Viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų ir Visuomenės informavimo etikos asociacijos narių atstovų susirinkime 2016-02-29). Jame bendrųjų nuostatų 3 straipsnis akcentuoja: “gerbdami žmogaus teisę gauti teisingą informaciją, žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi skelbti tikslias, teisingas žinias bei įvairias nuomones. Perteikdami įvairias nuomones, žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai negali skleisti nuomonių, kurios pažeistų teisę ir etiką. Nuomonės turi būti reiškiamos etiškai“.
Didieji žiniasklaidos priemonių rašytojai ir kalbėtojai vadovaudamiesi „žodžio laisve“ pateikia tokias žinias, kurios, deja, su informavimu dažnai neturi nieko bendro... tik su „Pokemonų” karais... Turbūt daugelis žiniasklaidos vartotojų net nežino, kad mūsų šalyje yra ne tik „žodžio laisvė“, bet ir ją reglamentuojantys dokumentai. Vienas svarbiausių – Visuomenės informavimo įstatymas, kurio 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte aiškiai apibrėžiama, kokia informacija negali būti „skleidžiama karo propaganda, kurstomas karas ar neapykanta, tyčiojimasis, niekinimas, kurstoma diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu“. Pagalvokite ką šiandien skaitėte girdėjote ar matėte per mūsų šalies žiniasklaidos priemones?
KAIP vyksta DPL metamorfozės? Demokratija, pilietiškumas ir laisvė – neretai siejamos su pompastiškais ir realybe nesusijusiais procesais (išskyrus laisvė...). Gyvename daugiau negu du dešimtmečius šalyje, kurioje galime rinktis. Mes ir renkamės – komforto zoną, kurioje patogiausiai garsiai rėkti, kritikuoti, reikšti nepasitenkinimą, kaltinti kitus, reikalauti savo teisių (pareigas vykdo tik...“kvailiai) ir t.t. Atleiskite, nenorėjau įžeisti, bet jeigu taip atsitiko Jums – tuomet mano tikslas pasiektas – Jūs išėjote iš komforto zonos, nes man prieštaraujate... Tai yra demokratija (gr. liaudies valdžia) – valdžia, faktiškai ar formaliai kylanti iš visuomenės (bendruomenės) daugumos valios; visuomeninių organizacijų, bendrijų tvarkymosi principas, pagrįstas narių savaveiksmiškumu, aktyviu dalyvavimu organizacijų veikloje ir vadovavime“ (Tarptautinių žodžių žodynas, p.154, 2004). Pripratome prie šio žodžio, kartais net leidžiame viešai iš jo tyčiotis... O kurgi mūsų pilietiškumas – pareigų atlikimas savo valstybei, tautai, vertybės, moralė, darbas, sąžiningumas ir dora? Ir vėl pompastika... Taip, nes mes BIJOME... atsakomybės. Vengiame žygdarbių, nenorime būti ten, kur sunku. O kaip lengva kitų pinigus skaičiuoti ir kalbomis „skalbti apatinius“... Su „pokemonizmo“-konformizmo idėjoms paprasčiau - stereotipai, nereikia varginti savęs mąstant... Jūs pykstate? Puiku ir vėl pasiekiau tikslą!
IR DAR - politika. Apie politiką, kaip specifinę veiklos rūšį, kalbėjo Senovės Graikijoje. Politika buvo išskiriama iš kitų socialinių procesų tiesiogiai susijusių su etnine, kultūrine, luomine, idėjine diferenciacija ir valstybės atsiradimu. Apie tai buvo kalbama Platono veikale „Valstybė“ ir Aristotelio „Politika“. Taigi, Antikos laikais visuomeninės minties raidoje politika su filosofija buvo svarbiausiomis mokslo šakomis. Aristotelis politiką išskyrė kaip esminį praktinį mokslą, kuris padeda spręsti pagrindinį visuomenės uždavinį: suderinti visuomeninį gėrį su atskirų žmonių gėriu. Platonas politiką siejo su idealios valstybės kūrimu, kuris savaime suteikia prasmę netobulam pasauliui. Jo manymu, politika – pats aukščiausias karališkasis menas.
Politika „(gr. valstybės valdymo menas) – valstybės reikalų tvarkymo teorija ir praktika; visuomenės grupės, partijos veikla, kurios tikslas – legaliai užimti ir išlaikyti valstybės valdžią“ (Tarptautinių žodžių žodynas, p.588, 2004). Informacinėje erdvėje, realiame gyvenime šis žodis daugeliui kelia negatyvias asociacijas. Kodėl? Todėl, kad daugiau nei per du dešimtmečius savo šalyje nesukūrėme aiškios politinės kultūros, kurios būtų laikomasi ne tik gyvenime, bet ir informacinėje erdvėje. Politinę kultūrą reiktų suprasti kaip žmogaus sąmonės procesą, tautos mentalitetą (intelektas; individui arba žmonių grupei būdingas galvosenos, mąstymo, suvokimo būdas). Taigi, šiandien turime gajų „pokemonizmą“, tačiau artėjant svarbiam šalies įvykiui – rinkimams, vertėtų mums atidžiau apmąstyti žodį PILIETIŠKUMAS, nes jame užkoduota ne pompastika, o visuomeninės pareigos valstybei, aktyvumas per rinkimus (ėjimas balsuoti), dalyvavimas pilietinėse akcijose, istorijos žinojimas, pagarba valstybės simboliams, įstatymų laikymasis.
PABAIGAI. Linkiu sau ir visiems nepasiduoti „pokemonizmo“-konformizmo nuotaikoms, nes „nėra tokio, kuris būtų išmintingas absoliučiai visada“ (Plinijus Jaunesnysis).
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą