- Venesueloje šią savaitę buvo jaučiamas revoliucinių nuotaikų paūmėjimas ir įvairiausių protestuotojų suaktyvėjimas, atsirado ir pirmosios aukos. Daugelis dabar svarsto: ar tai yra didelio konflikto pradžia, ar, kaip sako dabartinis vadovas Nikolas Maduras, maištas sėkmingai numalšintas?
- Sakykime, kad tai, ką dabar stebime Venesueloje, yra revoliucinio proceso vidurys... Nors N.Maduras ten įžvelgia finalinę įvykių stadiją ir kalba apie „maišto numalšinimą“, tačiau toli gražu ne nuo jo viskas priklauso. Jungtinės Valstijos jau pasakė A, t.y. išvedė į finišo tiesiąją naują lyderį, legitimizavo jį, suteikdama jam ir realų tarptautinį pripažinimą, įskaitant Europą ir daugybę Lotynų Amerikos šalių.
Dabar šiam naujajam lyderiui reikia sukaupti jėgą, ką jis ir mėgina daryti. Vis dar nėra aišku, kiek kariškių veikia kartu su juo.
Dalis į kaimynines šalis pabėgusių kariškių, žinoma, nesėdėjo ten rankų sudėję - jie gavo atitinkamą instruktažą ir dabar grįžę veiks kaip atitinkami agentai.
Net jeigu kiekvienas iš jų atsives po penkis Chuano Guaido šalininkus, greta jo atsistos kokie penki tūkstančiai... O 5000 motyvuotų ir apmokytų žmonių yra jėga, su kuria ne taip paprasta susidoroti. Žodžiu, mes stebime labai kvalifikuotą, tvarkingą valdžios pakeitimo Venesueloje operaciją...
- Tačiau greta to stebime ir rusus, kinus bei kubiečius, kurie remia N.Madurą... Ką ten veikia visa šita publika?
- Be abejo, visa ši publika veikia lygiai tą patį, ką amerikiečiai veikia Lenkijoje... Kitaip tariant, bando sukurti savo jėgos centrą bei savo karines bazes Jungtinių Valstijų pašonėje.
Lygiai taip pat, kaip rusai reaguoja į JAV bazių atsiradimą „po Smolensku“, taip ir amerikiečiai reaguoja į šį visiems akis badantį faktą. Panašiai amerikiečiai reagavo ir Karibų krizės metu, kai rusiškos raketos buvo gabenamos į Kubą... Taigi, situacija Venesueloje dabar analogiška.
Anais lakais sudėtingo diplomatinio žaidimo pagalba krizė buvo išspręsta, rusai išsinešdino, bet amerikiečiai prarado savo bazes Kuboje. Dabar aišku, kad V.Putinas konstruoja analogišką situaciją. Schema maždaug tokia: tegul ir neįsitvirtinsiu, bet užimsiu patogias derybines pozicijas.
Aš teigiu, jog tai, kas vyksta Venesueloje, reikia vertinti tik vis intensyvėjančio bendrojo konflikto pasaulyje fone. Tai konfliktas tarp Rusijos ir jos satelitų iš vienos pusės ir JAV-NATO ašies iš kitos pusės. Klausimas dabar tik toks: kieno ekonomika neatlaikys pirmoji: rusų-kinų ar amerikiečių? Kieno politinė sistema žlugs pirmoji: Rusijos ar JAV? Kas pasistatys tinkamesnius lyderius ir kaip jie funkcionuos?
- Kitaip sakant, šaltasis karas bei ginklavimosi varžybos prasideda iš naujo, kaip ir gūdžiais sovietiniais laikais?
- Kaip mes ir sakėme ankstesniuose pokalbiuose, tai yra naujasis šaltasis karas, prasidėjęs prieš gerus 3 metus. Štai kodėl rusai be galo džiūgavo, jog „pasistatė“ savo prezidentą Jungtinėse Valstijose, kol pagaliau paaiškėjo, kad tai yra lygiai tokia pati naujiena, kaip ir jų multiplikaciniai filmukai apie savo naująją karinę techniką...
Vėliau rusai be galo džiūgavo, kad Ukrainos prezidentu „pasistatė“ Volodymyrą Zelenskį, kol paaiškėjo, kad jie bėgo nuo vilko, o užlipo ant meškos. Tik šiame kontekste ir reikia vertinti tai, kas vyksta Venesueloje. Jeigu kalbėtume apie prognozes, žinoma, JAV neapleis savo įtakų ir viskas išsivystys iki ginkluotos kovos.
- O tuo metu niekaip nesibaigia vidinės politinės intrigos JAV viduje. Štai generalinis prokuroras Viljamas Baras liudijo Senate dėl specialiojo prokuroro Roberto Miulerio ataskaitos, tačiau atsisakė tai daryti Kongrese. Kodėl? Ar jis nepasitiki Atstovų Rūmų narių kompetencija? O gal jam tiesiog nusibodo visiems aiškinti tą patį?
- Na, čia reikėtų suprasti, jog Kongrese sėdi kur kas sunkiau valdoma publika, negu Senate. Iš esmės šiuo metu vyksta kova dėl antrosios Donaldo Trampo kadencijos JAV prezidento poste. Ir visa ta medžiaga, kuri būtų išryškinta Kongrese įvairių paklausimų bei diskusijų pavidalu, taptų tam tikrais propagandiniais svertais ateityje atakuoti D.Trampą arba atvirkščiai - padedant D.Trampui paruošti save antrajai kadencijai.
Todėl natūralu, kad V.Baras užėmė tokią teisingą poziciją, parodydamas, jog nenori dalyvauti vidiniame propagandiniame kare arba tapti kurios nors iš kovojančių pusių pagalbininku, tegul ir neakivaizdžiai... Taigi jis pasinaudojo savo konstitucine teise.
- Paminėjote V.Zelenskį, kuris prezidentu bus inauguruotas birželio mėnesį. Galbūt jau dabar jums aiškėja konkreti jo politinė linija arba tam tikri niuansai, kurie leistų spręsti, kaip jis elgsis po inauguracijos?
- Reikia pradėti nuo to, kad V.Zelenskis jau dabar vykdo intensyvią rinkiminę kampaniją į šalies parlamentą. Mano skaičiavimais pagal ukrainietiškus duomenis, kuriuos gaunu reguliariai, jo tik ką gimusi partija jau turi daugiau negu 51 proc. simpatikų... Taigi
V.Zelenskis, skirtingai nuo lietuviškų kandidatų į prezidentus, puikiai supranta, kad jis galės kažką padaryti ir kontroliuoti situaciją ne tada, kai jis taps prezidentu, o tada, kai turės parlamentinę daugumą, savo premjerą ir savo žmones kitose svarbiausiose valstybės institucijose.
Todėl V.Zelenskis dirba „juodai“, ruošdamasis rinkimams. Jis išnaudoja šį laiką taip, kad jam, kaip šio proceso organizatoriui, esu priverstas tiesiog paploti. Kitas dalykas, kad jis dabar dalyvauja politikoje, nepaisant to, kad dar nėra inauguruotas prezidentas. Pažvelkime, kokį rezonansą sukėlė jo atsakas V.Putinui.
- Kad jis padalins ukrainiečių pasus visiems to norintiems rusams?
- Žinoma. Ir tuo pačiu V.Zelenskis puikiai išdėstė, ką jis mano apie Rusijos politinę sistemą. Šiuo požiūriu jis yra be galo skaudi, seniai supūliavusi rakštis Rusijos politinės sistemos pasturgalyje...
Nes jis demonstratyviai rodo, kad šalyje, kuri turi laisves, žmonės gali atvesti į valdžią ne tai, kas jiems pakišama, o tai, ko jie nori iš tikrųjų... Aišku, tai šiek tiek yra blefas, nes V.Zelenskis taip pat yra ne iš gatvės, o turintis didelį oligarchų palaikymą - tai kitos grupės žmogus.
Bet akivaizdu, kad tai yra padaryta pačių žmonių apsisprendimu, tiesiog daugelis tiki, jog jis yra gerasis vyrukas, kuris važiuoja dviračiu į prezidentūrą... Iš esmės, tai yra pats baisiausias Amerikos ginklas prieš Rusiją.
Nes vien tik mintis, kad žmonės kažką gali išrinkti patys, šiandien Rusijoje jau turi atgarsį, o regionai jau eina į ataką - matosi vis augantis nepasitenkinimas Tolimuosiuose Rytuose, už Uralo... Visa tai, kas yra už Uralo, t.y. tai, kas turi senąją maišto tradiciją dar nuo Pugačiovo laikų, jau užduoda klausimą, ar jiems tikrai yra pakeliui su Moskovija?...
Taigi, V.Zelenskis yra toks sprogstamosios galios užtaisas, pakištas po V.Putino komandos pasturgaliais, kad jie turi labai atsargiai muistytis, kad, neduok Dieve, nenušoktų žiedelis...
- Gana keisti dalykai dedasi ir pas mūsų bei ukrainiečių kaimynus baltarusius, kur dėl neaiškių priežasčių sutriko rusiškos naftos tiekimas. O prieš tai buvo dėstoma, kad per tranzitinius vamzdynus pradėti tiekti nekokybiški naftos produktai. Su kuo tai susiję?
- Čia yra bandoma užveržti kaklaraištį Aliaksandrui Lukašenkai, akcija, skirta jam sutramdyti. Rusai įsivaizduoja, kad jie duoda jam 11 milijardų dolerių, A.Lukašenka įsivaizduoja, kad iš jų gauna ne daugiau, nei 6 mlrd., tačiau pats duoda Rusijai su savo politine parama kur kas daugiau...
Be to, A.Lukašenka teisingai skaičiuoja, kad visuose Rusijos karuose tiek baltarusių paguldė galvas, kad jie taip pat turi tiek moralinę, tiek politinę teisę į Rusijos turtus - tai nėra vien tik rusų nuosavybė. Nes Antrojo pasaulinio karo metais Baltarusija buvo labiausiai nukentėjusi teritorija ir šiuo požiūriu A.Lukašenka yra visiškai teisus. Taigi mes dabar stebime jo tramdymą.
Šį aspektą taip pat reikėtų vertinti mūsų dažnai minimo geopolitinio konflikto fone. Aš manau, kad jis dabar užsitikrina dar vieną penkerių metų kadenciją prezidento poste. A.Lukašenkos reikalas yra išlikti, tiesiog stabiliai sėdėti ir nepadaryti klaidingų žingsnių, o V.Putinas yra kur kas sudėtingesnėje situacijoje - iš esmės tai yra V.Putino legitimumo klausimas, todėl galėdamas jį spręsti per Rusijos-Baltarusjos susijungimą jis būtų laimingas, bet jis taip pat puikiai skaičiuoja visuomenės nuotaikas Rusijoje.
Visokie navalnai, strelkovai-girkinai ir visa ta masė viskuo nepatenkintų veikėjų, grįžusių po nesėkmingų operacijų Donbase ir Sirijoje yra be galo pavojingas sprogstamasis užtaisas. Tuo mes ir pasidžiaukime.
- Besidžiaugdami tuo kartu paminėkime ir gegužės pirmąją... Tiksliau - prisiminkime, kaip visoje Europoje praėjo viskuo pasipiktinę paradai, vietomis peraugę į atviras riaušes. Ir tik mūsų Lietuvoje patyliukais praslinko būrelis viskuo patenkintų žmogelių. Kodėl mūsiškiai dėl nieko nekovoja? Pernelyg gerai gyvena?
- Tie, kurie galėtų pradėti reikalauti, į Lietuvą dar negrįžo. Levas Gumiliovas yra sukūręs terminą - pasionarijai. Tai yra ta dalis visuomenės, kuri yra pasiruošusi kažką keisti, kovoti už save. Lietuviški pasionarijai nusispjovė į bet kokią kovą ir dėjo į kojas rinkti braškių ar dirbti kokį darbą anglams, airiams ir norvegams.
Mūsų prezidentė sąmoningai nevykdė jokios emigracijos stabdymo ar emigrantų grąžinimo politikos, suvokdama, kad tai yra tas pats sprogstamasis potencialas, kuriuo ypač turi rūpinti V.Putinas. Tik jis jų negali išsiųsti į ilgalaikę emigraciją, todėl sukūrė tokio tipo žmonių kanalizavimo sistemą: vienus kanalizuoja į Donbasą, kitus - į Siriją ar į Afriką bei kitas Rusijai svarbias teritorijas.
Antras dalykas: visa besiskundžianti tauta turėtų suprasti, kad, lyginant su didžiąja dalimi pasaulio gyventojų, ji gyvena kaip inkstas taukuose. Trečias dalykas: tie, kuriems iš tikrųjų blogai, t.y. pensijinio amžiaus žmonės, jau seniai nepajėgūs pakovoti už save. Na, kam tie pensininkai reikalingi? Jeigu kas labai myli savo uošvę, tai duos jai papildomai, o jeigu nemyli, tai kuo greičiau ji išeis, tuo geriau...
Maždaug tokia logika yra dominuojanti mūsų valstybėje. Iš esmės valdžioje buvę konservatoriai sprendė krizę, apiplėšdami pačius sunkiausiai gyvenančius, negalinčius apsiginti, t.y. pensininkus, kurie ir toliau už juos balsavo, užuot ėję prieš juos su šakėmis. Bet šakių jie jau seniai nepakelia, o daugiau nėra kam to daryti...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą