O gal  prisekime neregiams pavadėlius?

O gal prisekime neregiams pavadėlius?

Neregys ir miestas. Taip pavadinome renginį, skirtą Baltosios lazdelės dienai paminėti. Ir išsikėlėme sau tikslą – be palydovų, baltosios lazdelės pagalba nukeliauti maršrutą nuo Klaipėdos regos ugdymo centro (RUC) iki „Akropolyje“ esančios kavinės „Can Can“. Taigi, mes, būrelis puikiai nusiteikusių neregių, lengvai įveikėme gerai žinomus RUC pastato koridorius, kiemą ir atsidūrėme už vartų esančioje mašinų stovėjimo aikštelėje. Lazdelėmis šiek tiek pabarbenę į vis skirtingose vietose išsidėsčiusias mašinas, suradome palei tvorą einantį šaligatvį. Šventinės nuotaikos nesugadino net jau įprastomis mieste tapusios išsiklaipiusios plytelės, trukdančios saugiai keliauti, esame tikri, ne tik mums.

Pasiekę Pempininkų pėsčiųjų taką, vedantį iki pat „Pempininkų“ stotelės, pasirinkome keliauti dešine puse, nes kairėje buvo daug kliūčių – suoliukai, šiukšliadėžės ir pan. Staiga pro mus didžiuliu greičiu praskriejo dviratininkas. Pasijutome nesaugūs. Tada ir paaiškėjo, kad keliaujame dešinėje pusėje pažymėtu dviračių taku. O kaip mums, neregiams, žinoti, kad tai dviračių takas, jei jokių skiriamųjų ženklų akliesiems nėra? Tuomet pabandėme laikytis kairės tako pusės. Priekyje pasigirdo artėjančių moterų šneka, paskui staiga nutilo, keistai sušlamėjo ir... stojo tyla. Vėliau mūsų žygį iš toliau stebėjusi socialinė darbuotoja pasakė, kad priešais mus ėjusios trys moterys, pamačiusios akluosius su lazdelėmis, šoko į žolyną tarsi nuplikytos. Išties, esame ne kartą pastebėję, kad žmonės, pamatę akluosius, nutyla ir sustingsta, tarsi būtume užkrečiami, tarsi mūsų bijotų, o juk tokius tylinčius nesunku ir lazdele skaudžiai grybštelėti.

Likusią iki autobusų stotelės atkarpą pavyko įveikti sėkmingai. Privažiavo autobusas. Žinoma, numerio nepasakė, tad teko teirautis kitų keleivių. Įlipus ir paklausus, kur pažymėti autobuso bilietėlį, išgirdome tik žodį „Čia“.

- Kur čia?- perklausėme.

- Čia, čia, - pakartojo.

Vienas iš mūsų neatlaikė:

- Vairuotojau, jeigu Jums užrištume akis, ar labai padėtų žodelis „Čia“?

Įsižeidęs vairuotojas atkirto, kad aklieji privalo vaikščioti su palydovais, nes jam reikia ilgai laukti kol visi sulips į autobusą. Nedaug trūko, kad pridurtų, jog neregiams reikėtų užsegti pavadėlius ir uždėti antsnukius, kad neklausinėtų ir neprašytų pagalbos. Beje, autobusų stotelių šiame autobuse taip pat nepranešinėjo.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad teko sutikti ir labai mandagių bei paslaugių vairuotojų, kurie ne tik padeda pažymėti bilietėlį, bet ir pakviečia atsisėsti priekyje, kad galėtų informuoti neregį, kur jam išlipti. Ir dar. Dalis mūsų prisimena tuos labai senus laikus, kai aklieji miesto autobusais važiuodavo nemokamai. O įvedant apmokėjimą niekas nesuprato neregių, kad šiems ne tų kelių centų bilietėliams gaila, bet atsiradusio didelio nepatogumo tuos bilietėlius pažymint, kai aparatėliai autobusuose išdėstyti vis skirtingose vietose.

Išlipus iš autobuso ir ieškant pėsčiųjų tako, vedančio į PC „Akropolis“, suglumino labai nesaugūs laipteliai – nebuvo turėklų, jokių paryškinimų silpnai matantiems, žiemą jais ir nusiristi gali. O ir pėsčiųjų takas visiškai nepritaikytas vaikščioti su baltąja lazdele: nėra jokių orientyrų, medžiai susodinti abiejose pusėse, aplink juos esančios metalinės grotelės kelia riziką nulaužti lazdelės ratuką. Turintiems regos likutį nė kiek ne lengviau – jei ir buvo kažkada ryškiai padažyta, dabar viskas visai išblukę.

Pasivaikščioję po „Akropolį“, nuliūdę pastebėjome, kad čia savarankiškai keliauti itin sudėtinga, nes labai garsi muzika blaško dėmesį, painus išdėstymas ir nėra jokių orientyrų. Tiflopedagogė pabrėžė, kad įmanoma būtų išmokti kokį vieną kitą maršrutą į labiausiai reikalingą parduotuvę. Beje, ir vėl teisybės dėlei reikia paminėti, kad neregė, išmokusi nuo namų Kauno gatvėje savarankiškai atkeliauti iki „Akropolyje“ įsikūrusios „Maximos“, visada čia sulaukia darbuotojų dėmesio bei pagalbos ir sėkmingai įsigyja reikalingų produktų bei kitų prekių.

Kai pavargę, bet linksmai klegėdami susėdome „Can Can“ kavinėje, patirtiems įspūdžiams nebuvo galo. Liūdnai pripažinome, kad Klaipėda vis dar nėra labai draugiška neregiams – sveikieji kažkodėl mūsų bijo, transporto problemos bent jau kol kas tik didėja, o kur klaidžioja tas universalus dizainas, padedantis ne tik neįgaliesiems, kažin ar kas galėtų pasakyti.

Šiek tiek pabiurusią mūsų nuotaiką praskaidrino skanūs pietūs, „Can Can“ kavinės Baltosios lazdelės dienos proga mums padaryta nuolaida ir mūsų pačių pasiryžimas kuo daugiau vaikščioti savarankiškai, naudojantis baltąja lazdele.

Neregių įspūdžius užrašė RUC pedagogės
Viktorija Paimbrekytė ir Danutė Marcelė Balčiūnienė

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder