Vertinimai skirtingi ir net priešingi – nuo pritariančiųjų tokiam darbo stiliui iki teigiančiųjų, kad grupių kūrimas rodo Vyriausybės pasimetimą, kai nežinoma, ką daryti, ir tiesiog tempiamas laikas.
Turint galvoje sprendimų kokybę, reikia pritarti tokiam naujosios Vyriausybės darbo stiliui. Darbo grupė, sudaryta iš išmanančių tą sritį žmonių ir turėdama bent kelias savaites laiko, gali spėti bent jau apsvarstyti kiek įmanoma daugiau sprendimo alternatyvų, gal net pamodeliuoti kiekvienos alternatyvos galimas pasekmes ir palyginti tas pasekmes. Visa tai tikrai padėtų pasirinkti įmanomai geriausią sprendimą. Tačiau tokių darbo grupių kūrimas bei nevienareikšmiškas jų paskirties vertinimas kelia ir gilesnių pamąstymų apie mokslo žinių panaudojimą politikoje.
Noras, kad valstybė būtų valdoma, remiantis mokslo teikiamomis žiniomis, yra greičiausiai tiek pat senas, kaip ir pati valstybė. Visi, kas yra girdėję apie senovės graikų mąstytoją Platoną, žino, kad jau daugiau nei prieš du tūkstančius metų garsiojoje savo knygoje „Valstybė“ jis teigė, jog visuomenę turi valdyti filosofai. Mintis, kad valdovai turi tartis su mokslininkais, buvo gyva visais laikais.
Kaip buvo iš tikrųjų? Tikrovė buvo tokia, kad valdovai valdė taip, kaip jiems atrodė geriausiai. Ar kas nors pasikeitė šiais laikais? Ar šiuolaikiniai valdovai, jei taip pavadintume renkamus partinius politikus, atsižvelgia į mokslo ekspertų nuomonę? Ar galime teigti, kad šiuolaikinės visuomenės valdomos, remiantis ekspertų patarimais? Klausimas nelengvas, tačiau atsakymas būtų labiau neigiamas. Taip yra todėl, kad nepaisant ekspertų patarimų, kad ir pačių geriausių, politikai dažniausiai priima tokius sprendimus, kurie jiems naudingi arba bent jau nekenksmingi. Ne taip jau dažnai politikai priima reikalingus, bet nepopuliarius sprendimus, už kuriuos paskui sumoka savo karjera.
Šalia šio politikų profesinio savisaugos instinkto mokslo žinių naudojimą politikoje veikia ir demokratinio žaidimo taisyklės. Viena vertus, mes, piliečiai, norime, kad mūsų išrinkta valdžia savo veikloje remtųsi ne ekstrasensais ar astrologais, bet mokslininkais ir jų atrastomis žiniomis. Dabartinė Vyriausybė gal populiari ir dėl to, kad žmonės mato jos intencijas išsiaiškinti dalykus kuo geriau ir tik po to spręsti. Pasitikėjimas mokslu yra ryškus europietiškosios civilizacijos bruožas, o mes, lietuviai, nesame kokia nors išimtis.
Tačiau yra ir kita demokratinio gyvenimo pusė, reiškianti, kad jokia visuomenės grupė, net ir talentingiausi mokslininkai, negali turėti monopolinės teisės nuspręsti, kas geriausiai atitinka visuomenės interesus. Mes, piliečiai, norime patys dalyvauti, sprendžiant mūsų bendro gyvenimo klausimus. Juk vieni ekspertai pasisako už atominę elektrinę, kiti – prieš, ir tai yra normalu, nes moksle nėra ir negali būti galutinės tiesos. Jei būtų priešingai, nereikėtų politinių partijų, rinkimų, parlamentų. Visuomenę valdytų aukščiausios kvalifikacijos mokslininkai, kurių turimos žinios leistų jiems priimti geriausius sprendimus.
Deja, kaip nėra galutinės tiesos, taip nėra ir geriausio mūsų problemų sprendimo. Mes skirtingai suvokiame problemas ir siūlome skirtingus jų sprendimus. Mokslininkai gali mums padėti apsispręsti, tačiau jie negali už mus nuspręsti. Laimi tie sprendimai, kuriuos palaiko visuomenės dauguma. Todėl Algirdo Butkevičiaus vadovaujamai Vyriausybei reikia palinkėti nesureikšminti ekspertų patarimų. Tyrimai, atlikti demokratinėse visuomenėse rodo, kad nėra jokio tiesioginio ryšio tarp ekspertų žinių ir priimtų politinių sprendimų. Galutinius sprendimus turi priimti politikai, ir jei tie sprendimai netenkins visuomenės daugumos, politikai nepasiteisins, kad taip elgtis jiems patarė ekspertai. Juos rinkėjai tiesiog nubaus.
Kitaip tariant, politikai turi laviruoti tarp ekspertų nuomonės ir piliečių lūkesčių, nes tokia yra demokratinio žaidimo logika.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą