Mintys prieš Kalėdas

Rusų poetas Josifas Brodskis šias eilės parašė 1971 metų pabaigoje, po to kai sugrįžo iš tremties Norinskajos kaime Archangelsko srityje, kur jis atliko sovietinio teismo skirtą bausmę „už veltėdžiavimą“.

Tada sovietinėje imperijoje Kalėdos, žinoma, nebuvo švenčiamos, o ateistinė ideologija buvo persmelkusi visą sistemą. Per Naujuosius metus pas vaikus ateidavo ne Kalėdų Senelis, bet Ded Moroz su Snieguročka. Šeimos patogiai įsitaisydavo prie „žydrųjų ekranų“ – 1976 metais pasirodė, taip sakant, „kultinis“ filmas „S legkim parom“, kuris, kaip ir amerikiečių „Vienas namuose“, per Naujuosius metus tinka kaip raugintas agurkas prie degtinės.

Visuotino prekių deficito laikais tarybiniai piliečiai parduotuvėse stumdėsi prie mandarinų, tirpstančios kavos, šampano ir kitų produktų, kurie pasirodydavo kaip tik Naujųjų metų išvakarėse.

Dabar jau ir nebepatogu kartoti nusibodusius šabloniškus žodžius apie išplitusį vartojimą, sukomercintas Kalėdas, štampus apie supermarketų nuolaidas ir panašiai. Sovietinio režimo aplinka buvo išoriškai beviltiškai pilka, o kapitalistinėje laisvojoje rinkoje atsirado daugiau spalvų ir blizgesio, spartos ir greičio, kurį skatina moderniosios technologijos, bet sumažėjo privatumo bei, pasakyčiau, estetinio skonio taip pat. Gatvės kalbą šiandien plačiai vartoja ne tik gatvė, bet ir rašytojai, intelektualai, žurnalistai, politikai. 

1987 metais J. Brodskis, gavęs Nobelio literatūros premiją, paskaitoje Stokholme kalbėjo būtent apie skonį ir estetiką. Estetika, anot J. Brodskio yra etikos motina, nes „sąvokos „gerai“ ir “blogai“ visų pirma estetinės sąvokos, parengiančios „gėrio“ ir „blogio“ kategorijas. Etikoje ne „viskas leista“ būtent todėl, kad estetikoje ne „viskas leista“, nes spalvų kiekis spektre ribotas. Kai dar visai mažutis kūdikis verkdamas atstumia nepažįstamąjį arba, priešingai, tiesia į jį rankutes, jo apsisprendimas intuityvus  ir paremtas estetinio jutimo, o ne dorovės pagrindu“.

Atrodytų, kam reikalinga visas tas estetinis skonis, tos knygos ir bibliotekos, humanitarinis išslavinimas, literatūra, kuomet net ministrai kartoja, jog ateitis priklauso tik technologijoms? Savito skonio išsiugdymas – patikima priemonė nuo dvasinės vergijos, nes žmogus, turintis savitą skonį, ypač literatūrinį, daug atsparesnis nuolat kartojamiems vis tiems paties užkalbėjimams bei užkeikimams, kurių griebiasi bet kokia politinė demagogija, sakė J. Brodskis.

O, jeigu, anot jo, mes rinktumėme savo valdovus pagal tai, kokias knygas jie skaito, o ne pagal jų politines programas, žemėje būtų mažiau vargo. Prisimenant, kas vyko Rytų Europoje 2014 metais, mintis, atrodo, verta dėmesio.

Kuomet J. Brodskis rašė eilėraštį „1971 metų gruodžio 24“ atrodė, kad šis režimas tęsis amžinai, bet viltis visada buvo.

„Bet kai tarpdurio tamsumoje,/pučiant skersvėjui, skląstį atkėlęs,/įžiūri Ją su skarele,/tai Šventoji Dvasia, Kūdikėlis,/tavo sielą aplankė, jauti,/pamatai šviečiant žvaigždę nakty.“

Komentaras skambėjo per LRT Radiją.