Mes neturime teisės pamiršti tokių žmonių - jie ir yra tikrasis mūsų turtas!

"Apgailestauju, kad šiek tiek vėluodamas išreiškiu savo pagarbą Anapilin iškeliavusiam didžiam žmogui, šachmatininkui ir žurnalistui Anicetui Uogelei. Tai buvo Lietuvos šachmatų legenda ir patriarchas tikrąja to žodžio prasme.

Kartais žmogus gali padaryti didžiulę įtaką kitam žmogui net jiems niekada gyvenime nesusitikus.

Taip jau sutapo, kad 1975 m. išleista knyga “Europos taurė” (A. Uogelė ir kiti to meto grandai nukalė Lietuvai pergalę Europos korespondencinių šachmatų čempionate) atsidūrė mano rankose maždaug tuo pat metu, kai pažinau šachmatų žaidimo grožį.

Pradėjęs skaityti knygą iš pradžių truputį šaipiausi iš keletą metų trunkančio šachmatų partijos proceso, o vėliau nebegalėjau atitraukti akių nuo jos.

Šachmatų ėjimai buvo aptarinėjami drauge su šachmatininko gyvenimo įvykiais, kurie dažnokai paaiškindavo sėkmes ir nesėkmes 64-ių langelių lentoje. Kartais tarp ėjimų susidarydavo mėnesių pertraukos, o kai kurie žaidėjai partijos pabaigos taip ir nebesulaukė...

Kažkas ypatingo, kai šachmatų žaidimas ir žmogaus gyvenimas teka greta, įgydami tą patį laiko mastelį!

Štai kodėl Maestro Anicetas mėgo metaforas, palyginančias šachmatų vyksmą su žmogaus ir net šalies būtimi. Ypač įstrigo atmintin jo geopolitinė įžvalga, kad Lietuvai istorijoje teko nepavydėtina lemtis - žaisti juodosiomis figūromis ir dar sunkiausiomis sąlygomis.

Tačiau simboliška - Anicetas Uogelė tapo pasaulinės šachmatų teorijos bendraautoriumi būtent Siciliškoje gynyboje, kuri žaidžiama juodosiomis figūromis.

Ieškodamas informacijos apie tai, radau klasikinę, etaloninę partiją, kurioje A. Uogelė įveikė Gintautą Barščiauską. Ir sutapk tu man taip - Gintautas Barščiauskas buvo mano pirmasis treneris, Klaipėdos moksleivių rūmuose mokęs mane šachmatų pagrindų!

Ilsėkitės ramybėje, gerbiamas Maestro. Jūs padarėte labai daug. Mes gi neturime teisės pamiršti tokių žmonių - jie ir yra tikrasis mūsų turtas!"