2020 m. gruodžio 3 d. 03:31 val., ketvirtadienis

ve  >  Žinios  >  Nuomonės  >  Nuomonės

Nuomonės

Makiažas Klaipėdos podukrai, vardu Smiltynė

(9)

Makiažas Klaipėdos podukrai, vardu Smiltynė nuotrauka, foto

© Deniso Nikitenkos nuotrauka

Reklama

Politika yra menas statyti oro pilis. Tuo dar kartą įsitikinau, pažvelgęs į Klaipėdos valdžios eilinį pasilypėjimą ant statinės iškilmingai pranešant, kad bus kreipiamasi į Vyriausybę dėl kurortinės vietovės statuso suteikimo Smiltynei. O ją aš labai branginu, dėl to parašysiu savo nuomonę.

  Ne, mielieji politikai, ne statusai keičia vietovę, o požiūris į ją, meilė jai. Jos Smiltynei jūs neturite nė krislo, nes meilė rodoma ne politinių pamfletų, sonetų, odžių rašymu ir Hario Poterio burtais, o paprastais darbais. Nuoširdumu. Dėmesiu. Smulkmenomis.

Įlipi į keltą šiauriniame rage ir, supamas bangų, matai kitame krante pilkuojančius betoninius prieplaukos siluetus. Vaiduokliu virtusį kurhauzą, kuriame tarpukariu kartu su Kauno radiofono simfoniniu orkestru (jam dirigavo pats prof. Balys Dvarionas) koncertavo jau tada gyva legenda tapęs didysis Lietuvos dainius, operos solistas Kipras Petrauskas.

Į elitinius muzikinius renginius atvykdavusi visa Klaipėdos aukštuomenės grietinėlė. Žmonės plūdo į pliažus, klestėjo restoranai, vietovė buvo prižiūrima, reklamuojama, mylima.

Nusileidžia trapas ir dedi kojas ant šalto betono: taip pat kietai sustingusio, kaip sovietmečiu. Būtent šis žodis sukasi galvoje vos atsistojus ant tų išsiklaipiusių plytelių ir pažvelgus į graudų vaizdą. Jokių gėlių, net vienos atsakingos ir ilgametės Klaipėdos valdininkės taip mėgstamų petunijų nėra. Nė vienos klombos su bent maskuojančiais tą kraupų tarybinį vaizdą žiedais. Betono gabalas riogso ten, kur kadaise sustodavo autobusai.

Tvoskia smarvė iš šalia esančio tarybinio pisuaro, kurio tualetu net nedrįstum pavadinti. Tokių tuštinimosi vietų su reliktinėmis išgriebimo duobėmis rasi prie takų, vedančių į paplūdimį. Takai – tai tik pavadinimas: senas, sovietinis asfalto mišinys su žiojėjančiomis skylėmis. Sveiki, atvykę į Lietuvos TSR rezervatą, pavadinimu Смилтине!

Reklama

Kurortinės teritorijos statusas. Ką jis pakeis, jei net elementarios estetikos nesugebama sukurti? Čia derėtų prisiminti labai gerą Karklės pavyzdį: šiam jaukiam žvejų kaimeliui kaimyninės savivaldybės valdžia irgi siekė kurortinės teritorijos statuso. Atsisakė planų. Nes patys gyventojai pasakė: mes to statuso nenorim.

Ar kas nors klausė Smiltynės gyventojų? Žinoma, ne, juk pavojinga nuomonę sužinoti, nes ji gali nesutapti su politiniais planais pasireklamuoti, iškėlus gražiai skambančios ir labai pretenzingos idėjos vėliavą. Karkliškiai nusprendė, jog jų kaimelis ir taip gali būti gyvybingas, be jokių statusų.

Jie nenori dar vienos Palangos. Žmonėms Karklė patinka kaip rami oazė. Žavi ir tie laukiniai paplūdimiai. Karklė neturi to statuso, bet ji – tvarkinga ir jauki. Smiltynė?

Esmė yra požiūryje, o ne statuse. Klaipėdos valdžia yra gigantomanijos, utopinių projektų ir akių dūmimo PR triukais virusu apsikrėtęs reiškinys. Šimtai tūkstančių eurų studijai, kuri atskleidžia super reikšmingą dalyką, jog Klaipėdai tramvajaus nereikia.

Mėlynasis proveržis – apskritai kažkoks politinių viešųjų ryšių kūrinys, apie kurį žinau tik iš buvusio užrašo ant „Meridiano“ burių. Naujas, pakeliamas tiltas per Dangę, kuriam jau išleistos milžiniškos lėšos, bet to tilto nė nebus.

Didysis bokštas Memelburgo piliavietėje, taip pat nuplautas skepticizmo bangos, nors išleisti pinigai. Jie kuria ir strateguoja, kaip prie kunkuliuojančio kerų puodo susėdę magai buria visokias įvaizdžio koncepcijas, galimybių studijas, schemas, miesto vizijas, kurios Klaipėdos mokesčių mokėtojams atsieina pasakiškas sumas, bet nesugeba... pasižiūrėti sau po kojomis.

Reklama

Apsidairyti. Nusiimti plačiabrylę burtininko skrybėlę ir palaidais, pamario vėjo košiamais plaukais pasivaikščioti anapus marių. Aplankyti paminklinius Antano Smetonos, Wilhelmo, Prezidento ąžuolus. Jaučiaodžius bukus su mįslingais įrėžimais, raidėmis ir datomis.

Rasti karietų keliuką, pasislėpusį ūksmingame miškelyje. Užkopti ant Smėlio karčemos ar Hageno kopų. Aptikti XVIII a. burlaivio-vaiduoklio skeletą Kopgalyje. Sustingusio portlandcemenčio, tarpukarines statinaites, tvarkingai sudėliotas Kopgalio pliaže po laivo katastrofos; tai pasirodančias, tai pradingstančias.

Įžvelgti senovines protakų vietas žyminčius tamsių juodalksnynų juostas šviesiuosiuose pušynuose. Pasigrožėti kopų siluetais ir išvalyti mintis stovint ant žmonių rankomis per 200 metų suformuoto apsauginio kopagūbrio.

Tarp delnų pajusti, koks išskirtinai švarus, smulkus ir birus yra Smiltynės smėlis ir kaip jis skiriasi nuo Melnragėje esančio. Rasti Antrojo pasaulinio karo paveldo įdomybes. Arba tiesiog ramiai, tyliai, šviesiomis šviesiomis akimis ir nurimusiu vidumi, skaidriomis mintimis lėtai pasivaikščioti miško takeliais.

Stirną sutikti. Lanksčiųjų šluotsmilgių vilnijančius kilimus delnais paglostyti. Pabūti. Pažinti. Pamilti.

Lažinuosi, iš 31 miesto Tarybos nario geriausiu atveju gal tik koks trečdalis reguliariai lankosi Smiltynėje. Apie už miesto tvarkymą atsakingus valdininkus net nekalbu: jiems Smiltynė yra kažkas ten, anapus.

Reklama

Užmaris - kaip ir ne jų teritorija, kažkokiu mistiniu būdu atsidūrusi miesto ribose. Prisistato tik tada, kai reikia pasimaivyti prieš kameras gaunant butaforinę Mėlynąją vėliavą.

Kita medalio pusė: ką reikštų Smiltynei kurortinės vietovės statusas, kurio baidėsi karkliškiai? Investicijų fejerverką? Baikit, nemanau... Joks statusas nepakeis tų teritorijos planavimo dokumentų, kurie galioja ir dabar: miesto Bendrasis planas, Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema, paveldosauginės zonos ir kt. Tad liks viskas taip, kaip buvę.

Garsiai kalbėta: „Atstatysime Smėlio karčemą ant kopos!” Na, ir? Valstybinio miško žemė ten, taip? Statybos negalimos. Bet ar bent buvo per atitinkamas tarnybas pasiekta, kad tas statusas pasikeistų?

Žinoma, ne.

O kam reikia? Svarbu garsiai parėkauti, ištransliuoti ultra mandrus lozungus, priburti visuomenei arabų ir tokiu būdu figos lapu prisidengti savo visišką neveiklumą lobistinėje srityje. Svarbiausia – politinė statinė ir tinkamu metu tinkamais žodžiais pašaudyti į bėgiojančius zuikučius, vadinamus rinkėjais.

Ne, mielieji, Smiltynei, tai nepelnytai nuskriaustai ir skriaudžiamai Klaipėdos podukrai reikia elementarios žmogiškos meilės, o ne laikino makiažo. Reikia naujų rūbų, batų, galų gale plaukus sušukuoti būtų gerai. Ji dabar stovi ant betoninės krantinės, visa nubrizgusi, apspurusi, susivėlusi, ir žiūri į tuos utopinius bokštus, tramvajus ir tiltus kitame marių krante.

Reklama

Ir girdi, kaip ją karaliene pavers. Plastinių operacijų padarys. O gal ji nenori? Gal jai užtektų gražiai, tvarkingai atrodyti, kokią retro suknelę spintoje turėti. Ir to reikia dabar. To reikėjo vakar, užvakar. Nieko nevyksta. Tik lozungai ir platūs užmojai, kaip kokie rožiniai debesys virš Klaipėdos kybo.

P.S. Valdžia nuo panašios kritikos visada ginasi tuo pačiu skydu: Kuršių nerijos nacionalinis parkas. Esą nieko negalima. Norim, bet negalima. Ir čia galioja amžina valdiško požiūrio aksioma: jei reikia kažką padaryti, būtinai bus surastos 9 priežastys, kodėl negalima (nereikia) daryti ir tik 1, jog galima (reikia).

Kažkodėl tame pačiame parke gyvenantys neringiškiai savo gyvenvietes sugeba paversti mažytėmis jaukumo oazėmis.

Kopgalyje įsikūręs Lietuvos jūrų muziejus vieną po kito įgyvendina investicinius projektus. Bet oro pilis statančiai ir mėlynojo proveržio bangas keliančiai Klaipėdos valdžiai tą patį padaryti Smiltynėje - misija neįmanoma, kosmosas ir aukštoji matematika.

Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone.

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Komentarai

Vilniaus aukcionas pajūryje: žvilgsnį nuo marinų nuviliojo išskirtiniai meno kūriniai

 

Mažiau dėmesio marinoms, daugiau – itin rafinuotam menui, išskirtiniams ir šiuolaikiniams autoriams, žiupsnelis sostinės meno madų ir senųjų Lietuvos vaizdų įvertinimas. Tokį meno kokteilį suplakė praėjusį savaitgalį Palangoje esančiame Antano Mončio namuose–muziejuje įvykusio LXIII Vilniaus aukciono dalyviai.


Aukštą meninį skonį iliustruoja ir brangiausiai parduoti kūriniai, tarp kurių – Jono Čeponio (1926–2003) „Laivai uoste“ (1974), Petro Kalpoko (1880–1945) „Birutės kalnas Palangoje“ (1924) Adomo Galdiko (1893–1969) „Prie jūros“ (~1934).


 „Jau kelintus metus iš eilės stebime, kad pajūrio aukciono gerbėjų meno akiratis sparčiai plečiasi – čia populiarėja įvairesnės tematikos ir įvairesne technika atlikti kūriniai. Tačiau šiame aukcione atsiskleidė ir įdomių tendencijų. Viena jų – pakankamai didelis dėmesys šiuolaikiniams autoriams. Kol kas būtų sudėtinga analizuoti tai lėmusias priežastis: ar keičiasi pačių pajūrio žmonių meninis skonis ar tai reiškia, kad dėl susidariusios situacijos pajūryje apskritai yra daugiau atostogaujančių iš Lietuvos. Tačiau kokios bebūtų tos priežastys, ši tendencija yra svarbi patiems autoriams ir tikrai džiugina“, – teigia Vilniaus aukciono vadovė dr. Simona Skaisgirytė-Makselienė.


Nors marinos žanras nebuvo itin populiarus, didžiausia kova LXIII Vilniaus aukcione vyko dėl šio žanro darbų. Dailininko Jono Vaičio (1903–1963) kūrinio „Pajūryje“ (1960) kaina kilo daugiau kaip 70 proc. – iki 500 eurų. Maždaug 50 proc. daugiau nei nustatyta pradinė kaina pasiūlyta ir už tapytojos Isabellos Bindler (1932–2003) akvarelę „Jūra“ (1992), o Česlovo Janušo (1907–1993) akvarelės „Klaipėdos uoste“ (iki 1944) ir Sigito Jono Nenortos (1933–1999) peizažo „Vasara kaime“ (1980) pradinės kainos kilo po 40 proc.


Brangiausiai parduotų kūrinių sąrašas nepateikė didesnių sensacijų, tačiau atskleidė meno rinkos tendencijas pajūryje. Tiesa, vienas ryškiausių LXIII Vilniaus aukciono darbų – švedų kilmės tapytojo Jalmaro Hansono (Hjalmar Hansson, 1864–po 1932) drobė „Krymo vaizdas“ (1921) – kol kas nerado naujų namų. Tad brangiausiai įvertintu šio aukciono darbu tapo J. Čeponio kūrinys „Laivai uoste“, parduotas už 9,2 tūkst. eurų. Po jo rikiuojasi už pradinę kainą parduoti kūriniai – P. Kalpoko „Birutės kalnas Palangoje“ (6,9 tūkst. eurų) ir A. Galdiko „Prie jūros“ (3,9 tūkst. eurų). Šiek tiek už didesnę nei pradinė kaina – 3,2 tūkst. eurų – parduotas ir titulinis šio aukciono kūrinys, dailininko Prano Lapės (1921–2010) drobė „Saulėlydis. Mergaitės portretas“ (1967–1970).


Beje, viena netikėčiausių LXIII Vilniaus aukciono rubrikų „Nidos kolonija“, primenanti iki Antrojo Pasaulinio karo veikusią vokiečių ir lietuvių dailininkų organizaciją, kurios nariai tapė Kuršių Nerijos peizažus, nesulaukė didelio susidomėjimo. Dr. S. Skaisgirytės-Makselienės teigimu, tai būtų galima paaiškinti bendra tendencija – apskritai mažesniu susidomėjimu marinos žanru. „Akivaizdu, kad susidomėjimą tapytais vaizdais keičia susidomėjimas fotografija ir fotoatvirukais, kuriuose užfiksuoti ne tik pajūrio, bet ir senosios Lietuvos vaizdai“, – sako ji.


Be jau minėtų lotų, LXIII Vilniaus aukciono dalyviai atkreipė dėmesį ir į pastaruosius kelis mėnesius ne vieną sostinės galeriją puošusių dailininkų Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės bei Viktoro Paukštelio kūrinius, taip pat – šiuolaikinius autorius, tokius kaip Juzefa Čeičytė-Juta, Zuzana Ličkutė, Solomonas Teitelbaumas, Valentinas Antanavičius, Jonas Maldžiūnas, Ričardas Filistovičius, Dalia Kasčiūnaitė, Henrikas Natalevičius, Arvydas Gurevičius, Rimas Zigmas Bičiūnas, Vygantas Paukštė, Rūta Viktorija Katiliūtė, Saulė Kisarauskienė, Osvaldas Jablonskis, Jonas Gencevičius ir kt.


Kitas Vilniaus aukcionas vyks šių metų rugsėjo 18 dieną Tolerancijos centre. Jo meno vertybių rinkinys bus formuojamas iki rugpjūčio vidurio.


FAKTAI IR SKAIČIAI


9 200 – tiek eurų kainavo brangiausiai aukcione parduotas kūrinys: J. Čeponio „Laivai uoste“


40 – po tiek eurų kainavo pigiausias LXIII Vilniaus aukciono lotas – XIX a. pab. nežinomo autoriaus medžio raižinys „Piliava | Pillau“ pagal H. Penner piešinį


800 – tiek eurų vidutiniškai išleido vienas LXIII Vilniaus aukciono vertybes įsigijęs dalyvis


72 – tiek procentų kilo labiausiai geidžiamo aukciono loto, kuriuo tapo Jono Vaičio kūrinys „Pajūryje“, kaina


44 – tiek procentų viso meno vertybių rinkinio parduota LXIII Vilniaus aukcione

klaipėdietis

2020-08-01   20:27

IP: 172.69.190.68

Puikus straipsnis. Keliu nuo kelto iki Jūros muziejaus juda pėstieji, dviratininkai, arkliai, traukinukas, automobiliai, autobusai... Ar netikslinga būtų baigti dviračių ir pėsčiųjų takus lygiagrečiai jūrai iki Jūrų muziejaus? Tiek nedaug ten liko...

Arturas

2020-08-01   18:30

IP: 185.11.26.161

Labai tiksliai aprašyta.10balų.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Nuomonės

Ištikima "Vakarų ekspreso" skaitytoja ponia Justina įpareigojo palieti minčių apie gyvenimo prasmę....

Gyvenimo prasmės beieškant nuotrauka, foto

Ne, "Sūduvis" nėra buvęs piratų laivas. Tai karinis laivas, pastatytas 1958 metais...

Nerami "Sūduvio" senatvė nuotrauka, foto

Gerokai prieš karantiną teko dalyvauti draugų vakarėlyje, kuriame miela graži, rožine suknyte...

Vaikai siaubūnai yra savo tėvų atspindys nuotrauka, foto

"Kantomannia" - kultūrines sienas atveriantis unikalus projektas nuotrauka, foto

Neringa, Sėkmingai įgyvendinamas vis didesnį pagreitį įgauna šiemet startavęs išskirtinis tarptautinis projektas „Immanuelis...

Keliui į LEZ kliūčių nemato nuotrauka, foto

Klaipėda, Klaipėdos savivaldybė nemato kliūčių, kad būtų įrengtas naujas įvažiavimo kelias į Klaipėdos...

Specialusis įpareigojimas - laivų statybai, remontui, vėjo elektrinėms nuotrauka, foto

Jūra, Šiandien Vyriausybė pritarė Susisiekimo ministerijos inicijuotam nutarimo projektui, kuriuo siekiama nustatyti Klaipėdos...

Gargždai nuo kitos žiemos kelius prižiūrės kitaip nuotrauka, foto

Vakarų Lietuva, Klaipėdos rajono savivaldybė yra paskelbusi konkursą centralizuotai kelių priežiūrai žiemos metu. Konkurso...

Klaipėda, Paskelbta prieš 4 val.

Vakarų Lietuva, Paskelbta prieš 5 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...