Klaipėdos krašte veikė Vokietijos imperijos markė, ant kurios, atskyrus šį kraštą nuo Vokietijos, 1919 m. buvo uždėti specialūs Klaipėdos krašto antspaudai, o atėjus prancūzams buvo išleisti Miunchene išspausdinti banknotai (Notgeld). Tada net Palanga turėjo atskirus pinigus.
1923 m. Vokietiją užgriuvusi hiperinfiacija palietė ir Klaipėdos kraštą, kai ūkininkai nebenorėjo pardavinėti produktų už silpną markę. Tuo metu Vokietijoje žmogus, prie parduotuvės palikęs krepšį su pinigais, dažnai rasdavo tik pinigus, o ne patį krepšį.
1922 m. pabaigoje Lietuvoje buvo įvestas stiprus litas, kuris išsilaikė iki 1940 m. sovietinės okupacijos, kai atėjo kūju ir pjautuvu pažymėtas rublis. Antrojo pasaulinio karo metu Lietuvoje cirkuliavo Vokietijos reichsmarkė, o sovietų laikais, po 1945 m., lietuviai susidūrė su įvairiomis mainų priemonėmis – maisto kortelėmis (iki 1947 m.), červoncais, rubliais, bonais.
Įdomiausia valiutos reforma po karo įvyko Vokietijos federacinėje respublikoje. Šalies finansų sistema buvo žlugusi, reichsmarkės vertė dėl karo išlaidų smarkiai krito, sugrįžo natūriniai mainai, dominavo doleris ir tokios keitimosi priemonės kaip amerikietiškos cigaretės.
1948 m. birželio 18 d., penktadienį, VFR gyventojams buvo pranešta, kad birželio 20 d. prasidės pinigų reforma ir kad kiekvienas vokietis gaus po 40 vokiečių markių, o nuo pirmadienio, birželio 21 d., reichsmarkė nebegalios. Vokiečiai sekmadienį ilgose eilėse laukė šių naujų pinigų. O pirmadienį įvyko stebuklas: staiga visų parduotuvių vitrinos, kurios iki tol buvo tuščios (niekas nenorėjo pardavinėti už krentančią valiutą), buvo pripildytos prekių ir maisto produktų, apie kuriuos vokiečiai jau buvo pamiršę.
Beveik kiekvienas vokietis atsiminė, ką jis pirko už savo pirmąją markę. Reforma tapo išeities tašku Vokietijos pramonės stebuklui. O vieninteliai, kurie nukentėjo, buvo valiutos spekuliantai ir perpardavinėtojai.
1961 m. sausio 1 d. Sovietų sąjungoje taip pat įvyko pinigų reforma – rublis buvo denominuotas dešimt kartų. Keičiami buvo tik taupomosiose kasose ęsantys rubliai, tad, prasidėjus gandams, prasidėjo valiutos ir brangiųjų metalų supirkinėjims. Maskvoje, o ir Lietuvoje, plačiai nuskambėjo taip vadinamoji „valiutininkų byla“, kai keletas asmenų (daugiausia žydų tautybės) buvo nuteisti mirties bausme.
Pirmąją 1961 m. dieną buvo pranešta, kad monetos nuo vienos iki penkių kapeikų bus nekeičiamos ir jų nominalas liks galioti. Ar daug kas skaitė laikraščius pirmąją Naujųjų metų dieną?
Šalia rublio Lietuvoje egzistavo nelegali užsienio valiutos rinka, ir nors formaliai doleris buvo lygus rubliui, keičiamas jis buvo toli gražu ne sovietinio valstybinio banko nustatytu kursu.
Po nepriklausomybės paskelbimo 1990 m., Lietuvoje vyko spartus pinigų vertės kritimas, JAV dolerio ir Vokietijos markės triumfas, į kurį Lietuvos valdžia atsakė laikinųjų pinigų, liaudiškai vadinamų „vagnorkomis“ (pagal tuometinio Ministro Pirmininko pavardę) arba „žvėreliais“ (kadangi ant jų buvo pavaizduoti įvairūs gyvūnai), įvedimu. Pinigų keityklas apgulė valiutos keitėjai, kurie gaudydavo užsieniečius, o pačius keitėjus gaudydavo policija. 1993 m. birželio pabaigoje pasirodė lietuviškas litas, valiutos keitėjus palikęs be darbo.
Po Naujųjų metų atsisveikinsime su litu, o politinis Europos sąjungos projektas – euras – suskambės lietuvių piniginėse. XXI a. lito istorija pasibaigs. Bent kol kas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą