Lietuvos pasas — tai „komunisto bilietas“?

Žmogus be vilties gyventi negali, kaip ir be meilės. Netikėkime žmogumi, kad ir labai artimu, kai jis, mušdamasis į krūtinę, aiškina, kad nei vilties, nei meilės gyvenime būti negali. Žmogus myli ir viliasi, net slapta ir negarsiai, net vedamas sušaudyti — viliasi. Kitą kartą, žiūrėk, ir neigdamas viską pasaulyje — viliasi ir myli. Viltis prilygsta rytmečiui, kai pramerkiame akis: pramerkiame ir pradedame naują dieną, imamės darbo. Arba einame į parduotuvę, apsiperkame, antraip gyvybė po kelių dienų priartėtų prie "0".

Pažinojau išminčių, kuris jau komunizmo laikais "daužė" valdžią kūju. Jis buvo profesorius ir universiteto dėstytojas, privalėjo paklusti to meto taisyklėms, kurių nesilaikydamas nebūtų buvęs nei dėstytojas, nei profesorius. Paklusti pakluso, buvo komunistų partijos narys, ir toji narystė, kad ir juokinga, mūsų visų buvo suprantama kaip «prosąjungos bilietas», buvo jam darbo leidimas. Mes, jaunieji, įpratome: vyresniųjų tarpe labai daug "komunistų", bet juk jie nelaimingi, jie privalo sudaryti sandorį su sąžine, antraip kaip jie mus mokys kritikos ir vilties?

Mums, jaunesniesiems humanitarams, "komunistais" tapti nereikėjo. Mes komunistinę valdžią pliekėme be jokių sąžinės skrupulų.

Greitai atėjo 1987/1988 metų sandūra, ir svetimą mums valdžią mes pradėjome griauti rimtai ir atsakingai. Rimčiau ir atsakingiau veikėme negu ją "griovę iš vidaus" vyresnieji komunistai.

Aš buvau dėkingas tiems "nešvarios sąžinės" komunistams, nes jie gerokai paruošė mus rimtiems darbams.

O dabar šios dienos tema, ji tokia: neigti ir kritikuoti lengva, kai žinai, kad nieko nepakeisi. Kad sistema, kurioje gyveni, taip suderinta ir suklijuota, kad bet kokie smūgiai jos nepajudins. Ir daugelis, oi daugelis taip daro — neigia, kritikuoja ir pliekia sistemą nebesitikėdami, kad kas nors joje pasikeis. Dėl ir to ir tyčiojasi. Tyčiojasi sistemos žmonės, tyčiojasi ir jos kritikai.

Aršiausi kritikai -- balsuoti neinantys piliečiai. Vadinasi, net nebe piliečiai, o žmonės, kuriems Lietuvos pasas jau tapęs "komunisto bilietu". Bilietas lengviau garantuoja "profesinę" veiklą? Taip. Nuosavybę? Taip. O ant galų pagalės Lietuvos pasas, tiesą sakant, yra net naudingesnis už buvusį komunisto bilietą, nes teikia daug daugiau... Europoje. Juk Lietuvos pasas, išvykus, yra tolygus Europos Sąjungos pasui.

Bet — dėkui dievams! — balsuoti Lietuvoje ir rinkti Seimą galima tik Lietuvos piliečiui.

O kaip ir kas renka? Rinkimuose dalyvauja mažiau nei 50 nuošimčių Lietuvos piliečių.

Vadinasi, dalyvaujantieji, mažesnioji pusė, dorojasi su sistema kaip tikri komunistai, o sistemą neigiantys - tai netikri komunistai? Labai panašu į Tiesą. Nes kai į sistemą įsiveržia kokia nauja jėga, ji įsiveržia kaip agresorius ir griovėjas, bet jau kitą dieną po rinkimų paaiškėja, kad ir jie, kokie "laisvės partijos" nariai bebūtų, ir jie - sistema.

Tad netikri komunistai turi tikrą teisę pliekti Lietuvą kaip svetimybę, kurioje yra priversti gyventi. Plieka ir palieka Tėvynę turėdami kišenėje Lietuvos pasą. Tas pasas spaudžia kišenę? O ne, tas pasas daugumai labai naudingas, ir ne tik kaip "profesinis bilietas". Jo nieks neatims net jeigu Lietuvą seniai palaidojai širdyje ir pasaulyje, net jeigu išdavei ją ir atsisakei lietuvių kalbos.

Išvada būtų tokia: kai laisvės sąlygomis žmogus neigia Lietuvos valdžią ir sistemą, jis pamiršta savo šaknų pasaulį, kuriame gyveno jo tėvai ir seneliai. Vardan ko jie gyveno.

Gyvedamas pasaulyje gali turėti tik vieną Tėvynę, kuri suteikia tau šiokią tokią amžinybės garantiją, taigi. Juk bedra istorija ir kalba, ir per šimtmečius buvęs bendrumo jausmas sukūrė Lietuvos valstybę. Bendras darbas bendrai Tėvynei sukūrė valstybę. O tu dabar neigi tėvų ir senelių gyvenimą?

Visi stebisi Izraelio galia — o iš kur ji? Iš istorijos ir bendrumo jausmo, rišančio tautą. Ir tauta vargdieniui garantuoja išlikimą ir apsaugą. Ir atsimena tave, net tavo mažiausią įnašą į "bendrą istorinį reikalą". Tai amžinybė, nejaugi neaišku? Kokia? Tokia, kokia tik ir gali būti duota žmonių bendruomenei. Su bendruomene, savo kalba žmogus šimteriopai stipresnis pasaulyje.

Ką tik, minėdami Lietuvos šimtmetį, labai didžiavomės, kad 1918 metais atsidaro Lietuva. Nes buvo daugiau negu 50 nuošimčių lietuvių, kurie norėjo jos — amžinybės. Tas ilgesys buvo labai gyvas, ir tie mūsų pirmeiviai žinojo, kad jų gyvenimas yra DAUGIAU NEGU VIEN TIK ASMENINĖ EGZISTENCIJA. Valstybė garantavo žmogaus amžinybę, o bendrumas kūrė valstybę.

Taigi, kas sako, kad žmogus gali gyventi be vilties ir meilės?

2020-12-16

Rašinys skirtas „Valstiečių laikraščiui“