Lietuvos krašto apsauga (III): vizijos

Lietuvos krašto apsauga (III): vizijos

Ateities prognozavimas - labai pavojingas, bet sykiu ir įdomus bei vertingas užsiėmimas, nes įvairūs scenarijai padeda kuo išsamiau išanalizuoti bei įvertinti dabar priimamų sprendimų pagrįstumą.

Pabaiga. Pradžia 2016 03 18

Šiuo metu aktualūs du klausimai: 1) 2016 m. NATO viršūnių susitikimo Lenkijoje nutarimai; 2) Lietuvos karinių pajėgų vystymas. Į pirmąjį klausimą atsakymą sužinosime jau greitai. Lūkesčiai aiškūs: a) Baltijos šalių gynybos planų detalizavimas; b) kitų NATO šalių karinės bazės Baltijos šalyse ir Lenkijoje.

2015 m. Baltijos šalių kariuomenių vadai NATO pateikė prašymą Baltijos šalyse dislokuoti rotuojamas NATO pajėgas. Anot gen. ltn. Jono Vytauto Žuko, "pageidavimai buvo išsakyti ir išgirsti". Yra ir realių žingsnių - 2015 m. pabaigoje į Lietuvą buvo atgabenta apie 70 JAV karinių pajėgų karinės technikos vienetų. Tarp jų - 13 pėstininkų kovos mašinų "Bradley" ir 5 tankai "M1A2 Abrams". Amerikiečių karinė technika dislokuota netoli Radviliškio. Tai leistų permetus karius greičiau sukomplektuoti sąjungininkų kovinius vienetus. Žinoma, atgabentos technikos kiekis simbolinis, nes jos pakaktų tik vienai kuopai.

Ilgalaikė kariuomenės vizija priklauso ir nuo to, kas 2019 m. taps naujuoju kariuomenės vadu. Tai nuspręs tais pačiais metais išrinktas prezidentas ir 2016 m. išrinktas Seimas. Tikėtina, kad 6-asis atkurtosios Lietuvos kariuomenės vadas jau šiuo metu yra lietuviškame generalitete. Iš aštuonių 2015 m. kariuomenėje tarnavusių generolų (admirolų) 2019-aisiais tik trys bus jaunesni nei 57-58 metų (į atsargą generolai išleidžiami 58 metų). Tad kol kas realiausi kandidatai yra brg. gen. Vilmantas Tamošaitis, gen. mjr. Almantas Leika ir brg. gen. Algis Vaičeliūnas.

Remiantis viešais duomenimis galima nubrėžti tam tikrą kariuomenės modernizavimo viziją. 2016 m. bus pradėtas R. Giedraičio artilerijos bataliono perginklavimas 155 mm savaeigėmis haubicomis. 2015 m. su Vokietija buvo pasirašyta sutartis dėl 21 savaeigės 155 mm Pzh 2000 haubicos (iš jų 16 kovinių, 2 mokymui ir 3 atsarginėms dalims) bei 26 šarvuotų vadovavimo mašinų M577 V2 ir 6 evakavimo mašinų įsigijimo. Antrąjį artilerijos batalioną laikinai, kol bus įsigyta 155 mm buksyruojamų haubicų, planuojama aprūpinti turimomis 105 mm haubicomis.

Algirdo ir Birutės batalionai ateityje gaus 88 naujas pėstininkų kovos mašinas (PKM) "Boxer". Pirmąsias 14 mašinų (1 kuopai apginkluoti) tikimasi gauti 2017 m., o likusias - iki 2019 m. J. V. Žukas pabrėžė, kad ratinės, o ne vikšrinės PKM buvo pasirinktos dėl kainos (perpus pigiau) ir mobilumo. Generolas samprotavo, kad po 2021 m. esant pakankamam finansavimui Mindaugo ir Vaidoto batalionus tikslinga perginkluoti vikšrinėmis PKM.

Iš JAV už 50,5 mln. Eur įsigytos 74 "Javelin" prieštankinių raketų paleidimo sistemos ir 220 raketų, kariuomenė jau turi 18 minėtų paleidimo sistemų ir buvo įsigijusi 74 raketas. Svarstoma bendradarbiaujant su sąjungininkais įsigyti vidutinio nuotolio oro gynybos sistemų, kurios dengtų Baltijos šalių oro erdvę. Neoficialiai kalbama, kad galėtų būti perkama norvegų gamybos sistema NASAMS-2.

Anot krašto apsaugos ministro Juozo Oleko, ateityje svarstytinas ir tankų įsigijimo klausimas, taip pat planuojama įsigyti kovinių sraigtasparnių, mokomųjų naikintuvų, vidutinio nuotolio prieštankinės ginkluotės sistemų.

Tai - tik keli pavyzdžiai. Būtų galima vardinti dar keliolika kariuomenės pastaraisiais metais įgyvendintų ar dar vykdomų projektų - 3 nauji sraigtasparniai, artimojo nuotolio priešlėktuvinės sistemos "Grom" pirkimas, 3 naujų radarų įrengimo projektas, autotransporto parko atnaujinimas ir kt.

Anot J. V. Žuko, Lietuvos kariuomenė po penkerių metų "bus visai kito kokybinio lygio".

Kita aktualija - kariuomenės dydis ir struktūra. Viešai deklaruojama, jog 2021 m. kariuomenėje tarnaus nuo 19 690 iki 25 570 karių, tačiau ribiniai skaičiai labai deklaratyvus dalykas, bet siekis aiškus - turėti 4-10 tūkst. karių daugiau. Ambicinga. Kol kas planuose numatyta turėti profesinės karo tarnybos karius ir Krašto apsaugos savanoriškų pajėgų (KASP) savanorius, be šauktinių. Nors demografija ir bendrai norimas kariuomenės dydis, matyt, nulems, kad be šauktinių apsieita nebus, o ateityje tarnyba taps visuotinai privaloma tuoj po vidurinės baigimo.

Karinė vadovybė pabrėžia, kad pavojaus atveju laiko ilgam mobilizacijos ir naujų vienetų formavimui nebus. Reikės veikti operatyviai, todėl taikos meto pajėgų struktūra turi būti kuo artimesnė karo meto struktūrai.

Tai - viena iš "Žemaitijos" brigados atkūrimo priežasčių.

Viešojoje erdvėje plačiai diskutuojame apie galimų karinių veiksmų ginant Lietuvą scenarijus. Operacijų planai ir nulemia, kiek reikia pajėgų karo metu, o turimi materialiniai ištekliai bei parengtų rezervistų skaičius - kiek realiai įmanoma mobilizuoti karių. Nūdienos realybė yra kažkur tarp poreikio ir galimybių.

Visai neseniai JAV analitikai paskelbė, kad Baltijos šalių gynybai reikia 7 brigadų, tačiau, regis, analitikai neįvertino priešo galimybių veikti iš jūros, Kaliningrado srities ir Baltarusijos. Realiai kol kas visos šalys turi po brigadą bei teritorinių pajėgų potencialą arba naujoms brigadoms formuoti, arba nuo pirmos karo valandos tik partizaniniam karui pradėti.

Lietuva ėmėsi realių veiksmų iki 2021 m. suformuoti dar vieną brigadą "Žemaitija", o Estija kuria antros brigados branduolį. Latvija iš esmės užsiima vienintelės brigados stiprinimu. Ar gali teritoriniai savanorių, šaulių, zemessardzų ir kaitselitų padaliniai kariauti? Vienareikšmiškai - taip. Jie gali priešą net labai nustebinti savo aukšta morale, gebėjimu ilgai išlikti, veikti ir varžyti jo veiksmus, padaryti milžiniškų nuostolių. Bet sunku būtų tikėtis priešą visiškai sustabdyti ir apginti visą ar bent jau tam tikrą teritorijos dalį.

Taigi, tos pajėgos labai, net gyvybiškai svarbios, nes jų dėka priešas jokiomis aplinkybėmis negali pasiekti greitos pergalės. Tačiau greta turi veikti kiek kitokio tipo kariniai vienetai, kurie ne tik įstengtų sulaikyti mechanizuotus dalinius, tankus, bet esant palankiai situacijai ir kontratakuoti.

Laikantis politinių sprendimų padiktuoto plano, ginti reikia visą Lietuvos teritoriją. Mąstant realistiškai, nespėjus sutelkti didesnių pajėgų ar sulaukti sąjungininkų iki karo pradžios, tenka vadovautis strateginiais sprendimais. Bandymas ginti Vilnių ir kelią į Lenkiją, dabar mėgstamą vadinti Suvalkų koridoriumi, reiškia ginti visą Lietuvos teritoriją. O "kas gina viską, tas negina nieko". Net atmetus galimus veiksmus iš Baltarusijos teritorijos mirtiną grėsmę kelia smūgis kryptimis: Pskovas - Daugpilis - Kaunas iš šiaurės rytų ir Nesterovas - Vilkaviškis - Kaunas iš pietvakarių. O įsiveržimo ir iš Baltarusijos atveju operatyvinių krypčių pasidaro tiek daug, kad štabuose gali ir galvos apsisukti.

Dar tragiškiau atrodytų, jei Vilniaus ir kelio į Lenkiją gynybai į pietrytinę Lietuvą būtų permetamos pajėgos iš Žemaitijos taip apleidžiant Klaipėdą bei Šiaulius, atveriant Latvijos pajėgų užnugarį. Ir Lietuvos, ir Latvijos kariuomenės atsidurtų apsuptyje dviejuose "katiluose". Tai reikštų Pilėnus Vilniuje bei Rygoje.

Būtina stabdyti ir varžyti priešą visur, o ginantis tikslinga išlaikyti urbanizuotas vietoves Šilutė - Tauragė - Eržvilkas - Raseiniai - Kėdainiai - Panevėžys - Biržai - Vecumnieki - Ogre - Adaži, taip abiejuose sparnuose atsiremiant į vandens telkinius (Kuršių marias ir Rygos įlanką).

Pajėgoms tektų veikti apie 470 km (Lietuvoje - apie 350, o Latvijoje - apie 120 km) aktyvių karinių veiksmų ruože. Užnugaryje susidarytų "Žemaitijos-Kuršo katilas" su 4 jūrų (Klaipėda, Liepoja, Ventspilis ir Ryga) bei 4 oro (Palanga, Šiauliai, Liepoja ir Ryga) uostais - infrastruktūra sąjungininkams atvykti. Toks 44 tūkst. kv. km Lietuvos ir Latvijos pajėgomis apgintas placdarmas su maždaug 2 mln. gyventojų ir dar kokiu milijonu ar daugiau pabėgėlių būtų galimybė NATO pajėgoms kontratakuoti ir išlaisvinti Baltijos šalių teritoriją. Matyt, neatsitiktinai Lietuvos kariuomenė antrą brigadą pradėjo atkurti būtent Žemaitijoje, o ir JAV savo karinę techniką dislokavo netoli Zoknių oro uosto.

Didėjant vienetų ir junginių skaičiui didėtų ir šalies apginamumas netikėto smūgio atveju, nes jei priešas iš anksto bus pastebėtas, tai invaziją galima ir užkardyti. Todėl visada tenka mąstyti apie blogiausią variantą - puolimas bus visiškai netikėtas.

Aišku, kad J. V. Žukas per savo kadenciją įgyvendins 1999-2004 m. iki galo nerealizuotą planą turėti antrą "Žemaitijos" brigadą. Klausimas, ar naujasis kariuomenės vadas 2019-2024 m. imsis ambicingo plano nepaliečiant KASP teritorinės struktūros Rytų Lietuvoje suformuoti trečią sunkiąją brigadą, apginkluotą ir tankais. Ji apgintų Vilnių (suplanuota Vaidoto batalioną perdislokuoti prie Vilniaus) ir sulaikytų pavojingiausią veržimąsi iš Pskovo per Daugpilį. Nuo jo į Lietuvą XX a. gana sėkmingai ta pati kariuomenė veržėsi jau du kartus - 1919 m. ir 1944 m.

Esant trečiajai brigadai, "Geležiniam vilkui" liktų Suvalkijos ir kelio į Lenkiją gynyba.

JĖGA. Teritoriniai savanorių, šaulių, zemessardzų ir kaitselitų padaliniai gali priešą net labai nustebinti savo aukšta morale, gebėjimu ilgai išlikti, veikti ir varžyti jo veiksmus, padaryti milžiniškų nuostolių. Tos pajėgos labai, net gyvybiškai svarbios, nes jų dėka priešas jokiomis aplinkybėmis negali pasiekti greitos pergalės. Tačiau greta turi veikti kiek kitokio tipo kariniai vienetai, kurie ne tik įstengtų sulaikyti mechanizuotus dalinius, tankus, bet esant palankiai situacijai ir kontratakuoti.

Dr. Vytautas JOKUBAUSKAS, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotojas

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder