Kvailių tipologija

Įdomu kodėl. Esu ir aš apie šį dalyką rašęs, bet liko neatskleista ir minėtoje knygoje paminėta dalis – kvailių tipologija. 

Pirmas neaiškumas jau vien dėl termino, nes griežtai apibrėžti, kas yra kvailys, nelabai sekėsi. Mūsų tautosakoje kvaileliu vadinamas veikėjas dažniausiai laimi. Todėl neaišku, kodėl jį reikia pripažinti kvailu. Žodynai bijo jį apibrėžti, bet pateikia aibę sinonimų: žąsinas, žioplys, lepšis, silpnaprotis, apkvailinti, bukagalvis, avigalvis, bukaprotis, atbukėlis, idiotiškas, pajacas, neišmanėlis, kaušyla, klaika, klaikšis, kluika, kluikšas, knioša, kvėša, ulpis, aulas, avinas, avis, kaušas, višta, žąsis.

Gaila, bet tai tik palyginimai. Gerai, kad protingi žmonės formuluoja tiksliau. „Sprendimo galios stoka iš esmės yra tai, kas vadinama kvailumu, ir nuo šio negalavimo niekuo negalima pagelbėti. Buka arba ribota galva, kuriai trūksta tik deramo lygio intelekto ir sąvokų, mokydamasi gali pasiekti gana daug, netgi mokslingumo.

Bet kadangi tokiu atveju paprastai trūksta sprendimo galios (secunda petri), tai nėra nieko neįprasta sutikti labai mokytus vyrus, kurie, taikydami savo mokslą, dažnai išsiduoda turį šį nepataisomą trūkumą.“ Ištrauka: Imanuelis Kantas (2013) „Grynojo proto kritika“, 164 psl. Taigi, kvailas yra tas, kuris nemoka naudoti savo protu. Kvailas žmogus nėra tas, kuris kažko nežino, kvailas yra tas, kuris negali būti išmokytas.

Bet pereikime prie temos. Istoriškai ankstyvas buvo Sebastiano Brantas (1457–1521), kuris parašė darbą  „Kvailysčių laivas“. Čia jis mini 112 jų variantų. Jei kam įdomu, gali pasidairyti viduramžių literatūroje, o aš bandysiu pats.

Taigi klasifikacijai reikalingas pagrindas arba esminis požymis. Pirmasis gali būti dydis. Tuomet reikėtų grupuoti į didelius, mažus bei vidutinius kvailius. Tai mums nedaug duoda. Todėl pereikime prie kitų bruožų.

Fundamentalus kvailys. Tai asmuo, kuris svarsto esminius visuomenės principus. Sakykim, siekia stiprios rankos valdyme. Galiu priminti, jog šiuo bruožu pasižymėjo Hitleris, Stalinas, Pol Potas ar Putinas. Jei žmogus nenumano, kuo baigsis jo norai, tai jis...  Arba jei sveikatos darbuotojas mąsto aspie skiepų žalą. Jame yra nežinia kokie komponentai, kurie kelia naudojimo abejonių. Reikia priminti, kad vakcinos yra lygios vaistams ir tikrinamos labai griežtai, pagal PSO reikalavimus. Jei jos sukelia nepageidaujamas pasekmes, tai ir nenaudojamos. Bet kvailiui tai nesvarbu.   

Aktyvus kvailys. Yra nemaža grupė žmonių, kurie kalba bet kuriuo klausimu. Išmanymas nebūtinas, svarbu būti matomu. Tiesa, tai labai dažnai būdinga politikams, vietos ar seimo lygyje. Bet ir jie gali atstovauti kvailiams, nes pastarieji irgi visuomenės dalis. Kaip jau nustatyta, jų dalis visuomenėje vis aiškiau matyti, nes naujos technologijos išryškina juo per įvairius socialinius tinklus. Jų dažnai mėgstamas dalykas – sąmokslo teorijos, bet apie tai jau rašiau.

Intelektualus kvailys. Istoriškai gana paplitęs variantas. Galiu pateikti aibę pavyzdžių, kai mokslininkas, pasiekęs aukštą lygį vienoje srityje, pradeda aiškinti kito mokslo ar realybės srities darinius. Tai gali būti profesorius, akademikas ir žinomas žmogus, kuris „įlenda“ į jam mažai pažįstamą sritį ir viską išaiškina.

Tik vienas pavyzdys. LRT turi laidą, kurioje kalba Alvydas Unikauskas. Apie kvailystes vienoje iš jų atsiliepė Lietuvos dietologų draugija, susirūpinusi dėl LRT laidoje „Klauskite daktaro“ ir su ja susijusiose publikacijose pateikiamos informacijos, išplatino pareiškimą, kuriame pasakė, ką mano apie laidoje skleidžiamus teiginius. „Būdami kvalifikuoti šiuolaikinės mokslu pagrįstos medicinos atstovai, jaučiame atsakomybę ir pareigą išreikšti savo poziciją dėl skleidžiamos moksliškai nepagrįstos arba tik iš dalies pagrįstos informacijos, kuri visuomenėje gali ne tik formuoti sveikatai nepalankius valgymo įpročius ir didinti su tuo susijusių ligų riziką, bet ir sukelti grėsmę sveikatai.“ (https://www.lrytas.lt/bendraukime/man-rupi/2020/06/04/news/dietologus-neramina-a-unikausko-rekomendacijos-kai-kurios-ju-pavojingos-gyvybei-15139820/). Istorijoje mes žinome bandymus metalus paversti auksu ar pritarus kvietimui siųsti bitkoinus į kažkieno sąskaitą, kad gauti dvigubai.  

Socialinis kvailys. Žmogus gyvena visuomenėje ir priverstas joje elgtis pagal tam tikras taisykles. Jų nepaisymas kuria situacijas, kai elgesys tampa kvailu. Vaikai nuo mažumės mokomi elgtis protingai. Jei į poilsio stovyklą vaikas kuprinę prikrauna saldainių bei sausainių, tai jis vertinamas kaip kvailas. Kitas pavyzdys. Kino salėje asmuo, šaukiantis „gaisras!“, gali sukelti paniką. Jo elgesys bus kvailas, nors jis tik norėjo pajuokauti. Pavyzdžiui, Čikagoje buvo bandoma apiplėšti parduotuvę. Jaunas vyras įsiveržė į parduotuvę su ginklu ir pareikalavo pinigų. Dirbantis tarnautojas teigė nežinantis seifo kodo. Plėšikas jam davė savo telefono numerį ir liepė tarnautojui paskambinti, kai bus vadybininkas. Ir išėjo. Akivaizdu, kad tarnautojas iškvietė policiją, o plėšikas buvo sulaikytas.

Kaip sako vienas specialistas, kvaili žmonės turi kelias būdingas savybes: jų yra daug, jie neracionalūs ir sukelia problemas kitiems, iš to negaudami jokios regimos naudos sau, taip mažindami visuomenės bendrą gerovę.

Nuo kvailumo apsisaugoti neįmanoma. Vienintelis būdas visuomenei išvengti griūties po idiotų našta – nekvailiems stengtis dar labiau ir kompensuoti kvailų grupės narių daromą žalą.