Kokią valgysime duoną?

Apsisprendžiau ties raide Š. Kai "atradimu" pasidalinau su X kartos bičiuliu, jis, supratęs, kur lenkiu, paprieštaravo: "Oi, ne, jūsų karta sukūrė tai, ant ko mes dabar stovime ir judame į priekį", - atrodo nuoširdžiai paprieštaravo. Tiek to. Bet jis iš tos kartos, kuri jau gyvena visai kitaip - greitai iš gyvenimo imti visa, kas geriausia. Atrodo, kad jam sekasi.

Bet štai mano kartos ponas Vytas štai ką paporino: "Kadaise skaičiau liūdną istoriją apie senutę, gavusią dovanų dėžę prinokusių kriaušių. Senolė kasdien jas rūšiuodavo: gražiausias atidėdavo į šalį - lai dar noksta, o jau pradėjusias gesti valgydavo. Ir taip ji nesuvalgė nė vienos gražios kriaušės - vis atidėdavo kitai dienai. O jos ėmė ir supuvo." Ši pamokanti istorija tinka daugeliui mūsų, kurie savo svajones atidedame ateičiai. Taip jau buvome auklėjami - dėl šviesios ateities verta susispausti, pakentėti. Štai, kai turėsiu gerą butą ar namą, kai užaugs vaikai, kai jie sukurs šeimas, tada ir aš pagyvensiu, pakeliausiu, pamatysiu pasaulį, atsidėsiu savo pomėgiams, savo jaunystės svajonėms. Viskas, kas buvo gražiausia, kaip tos gražios kriaušės, buvo atidedama ateičiai - vėliau, paskui... Bet juk to "vėliau" gali ir nebūti. Yra tik "šiandien", "dabar"... Mes šventai tikėjome, kad laimė mūsų laukia kažkur priekyje, ateityje, tik reikia dar truputį jos palaukti. Ko palaukti? Senatvės, ligų? Kai jau viską būsime įvykdę, viską turėsime - nebeliks laiko tiesiog gyventi. Niekas nepratęs laiko limito. Joks bankas neduos laiko paskolos, net už didžiausias palūkanas. Kaip žiauriai mes klydome! Nes gyvenimo negalima atidėti, susitaupyti. Arba dabar gyveni, arba tik ruseni. Ir lieka darbštūs, dori, pareigingi žmonės nusivylę, pavargę nuo gyvenimo. Jie per vėlai suprato savo klaidą - nevalgė gražiausių kriaušių. Ir jiems liūdna, kad pakeisti jau nieko negali. O juk tiek nedaug tereikėjo praskaidrinti savo nesibaigiančiais darbais apkrautas dienas - tik susikurti nors mažutę šventę. Kasdien. Sustoti nuo bėgimo, atsikvėpti, apsidairyti: koks gražus aplink pasaulis. Ir susirinkti save, išbarstytą per kasdienybės rutiną. Nors pamėginti... Verta. Nes juk seniai pasakyta: "kelias, kuris vadinasi "vėliau", veda į šalį, kuri vadinasi "niekada". "Neieškokime "niekados" šalies. Gyvenkime šiandien", - įsitikinęs p. Vytas. Pasidžiaugiau, kad ir Š karta, gal jau ir pavėlavusi, tai suprato. Pasižiūrėjusi vieną spektaklį irgi kai ką supratau: jeigu, parsinešęs šviežios duonos, valgysi dar užsilikusią, tu visada kramtysi sužiedėjusią duoną...