Kokia mūsų nostalgijos spalva?

Kokia mūsų nostalgijos spalva?

Tarybmečiu valdžioje buvo net pernelyg apstu prisitaikėlių, parsidavėlių, pataikūnų, kitokios vien ideologiškai patikimos nomenklatūros. Tačiau ir ten rasdavosi deimančiukų, kurių doroviniai įsitikinimai, dažnu atveju diegti dar smetoniškų tėvų ir smetoniškų mokytojų, jiems liepė ir jie tą paliepimą vykdė - bandė sąžiningai ir garbingai rūpintis Lietuva. Ir jiems tai net pavykdavo. Nepaisant tarybų valdžios. Nuo jos, esančios Vilniuje ar Maskvoje, kažką nuslepiant, kitokiu vardu pavadinant ar kitaip sugudraujant. Kartais rizikuojant savo likimu.

Kuo pavojinga nostalgija?

Pasiilgau tokių žmonių. Ne aš vienas. Ir ši nostalgija šiandien yra pavojingesnė už aną, kuria serga ne vienas Lietuvos pilietis, ypač pensininkas, ėmęs ilgėtis tarybų valdžios apskritai - maloniai prisimindamas, kaip viskas buvo pigu, bet užmiršdamas, kad nieko nebuvo. Arba koks jis tada buvo laimingas, nors iš esmės buvo laimingas vien todėl, kad nežinojo, koks yra nelaimingas.

Todėl mano nostalgija yra gerokai pavojingesnė. Ji verčia lyginti tuos anoje valdžioje pasitaikiusius su nūdienos nomenklatūra, mūsų pačių valdžion pasodinta, ir tu nostalgiškai atsidūsti (pastarosios kadencijos dar nesiryžtu lyginti - man 100 dienų negana). Regis, per kiekvienus rinkimus pasodiname ir visai ne prastesnių už tuos, kuriuos nostalgiškai prisimenu. Net oksfordus baigusių pasitaiko. O pasižiūri, ką ir kaip didelė jų dalis ima veikti ten, valdžioje, sėdėdama - ir tu suvoki: ne rūpintojėliai. Jeigu kas nors daugumai sėdinčiųjų ir rūpi, tai pirmiausia šeima, partija, rėmėjai.

Ir vis dėlto yra labai neteisinga, kad drauge su nusivylimu savo valdžia mumyse neretai suskamba ir nusivylimo savo valstybe varpai. Tarsi „valstybė“ ir „valdžia“ būtų broliai dvyniai. Nė velnio! Kartais net ne giminės. Vos vos pažįstami. Bet tu įsitikinęs, kad dvyniai. Ir todėl dažnu atveju spjauni į abi ir leki, kur akys veda ir lėktuvai lekia...

Nepaisant tarybų valdžios

Vienas iš tų, kuriam jaučiu nostalgiją, - Zigmantas Dokšas. Buvęs ilgametis Juknaičių tarybinio ūkio direktorius, socialistinio darbo didvyris, Lenino premijos laureatas. Jau girdžiu, koks raudoooonas! Neskubėkime išsigąsti.

Kai 1945-aisiais prie Dokšų namų sustojo karinis sunkvežimis, Šarnelės (kaimas netoli Žemaičių Kalvarijos) valstiečiai krūptelėjo: negi veš daugiavaikę šeimą? Kareiviai iškrėtė sodybą. Ieškojo ginklų. Nerado. Mažamečių vaikų ir motinos klyksmai nepagelbėjo. Tėvą išvežė į Kareliją. Šeimą paliko. Matyt, propagandos sumetimais - matote, kokia humaniška tarybų valdžia. Labai humaniška - ant dvylikamečio Zigmučio pečių gulė gyvuliai ir visi 30 hektarų.

Kai jau Atgimimo metais tokį savo ūkio direktoriaus biografijos faktą sužinojo juknaitiškiai, tapo aišku, kaip galėjo jų ūkyje anuomet rasti prieglobstį tiek daug buvusių tremtinių ir politinių kalinių. Juknaičiuose šitie „sąmoningi kenkėjai“, kaip anuomet juos vadindavo, pasijutę žmonėmis, ne tik niekam nekenkė, o netgi labai nuoširdžiai dirbo ir todėl visai neprastai čia gyveno. O Hitlerio pusėje kariavęs ir už tai kalėjęs lageryje Alfonsas Kiškis, aukščiausios prabos landšafto specialistas, pavertė Juknaičių gyvenvietę nuostabiausiu parku.

Vienas žymiausių mūsų laikų skulptorių šviesaus atminimo Stanislovas Kuzma, dar būdamas jaunas Dailės instituto dėstytojas, po konflikto Vilniuje su KGB buvo Dokšo pakviestas ir, su šeima persikraustęs į Juknaičius, galėjo ramiai gyventi ir kurti, nevaržomas politinės konjunktūros. Lygiai taip pat, kaip ir daugybė menininkų. Geriausios tuometinės Lietuvos pajėgos čia galėjo mėgautis kūrybos laisve.

Dailininkas Bronius Grušas man yra pasakojęs, kaip vieną įžymiausių TSRS skulptorių, turbūt visų tuomet egzistavusių premijų laureatą, visų garbingiausių ordinų kavalierių Levą Kerbelį užvežė parodyti Juknaičius. Kerbelis, pamatęs, kaip gali atrodyti kaimas ir jo žmonės, automobiliui vos išvažiavus iš Juknaičių, pasilenkė prie Broniaus ir, kad vaikai negirdėtų (Lietuvoje viešėjo su šeima), į ausį sušnabždėjo: „Čia ne Tarybų Sąjunga“.

Juknaičiai priklausė TSRS ar ne?

Priklausė, priklausė. Ir dar kaip priklausė. Kai kas, kuo Juknaičiai garsėjo ir žavėjo ne tik Tarybų Sąjungą, bet ir pasaulį, buvo pasiekta tradiciniais tarybiniais metodais: dovanėlėmis į Vilnių ar dar toliau, įvairaus lygio medžioklėmis, vaišėmis, kitokiomis Dokšo gudrybėmis. Vien ko verta medžioklė, kurią jam teko surengti Lietuvoje viešintiems Erfurto srities vadovams.

Medžioklės išvakarėse iš Vilniaus buvo perduotas delegacijos vadovo, vieno iš srities partinių bosų, „pageidavimas“ nušauti ne šerną, kuris jau buvo paruoštas, o lapę. O lapės nėra. Ir tuomet Dokšo fantazija suplasnojo ir pakilo į, sakyčiau, avantiūros aukštį. Anksčiau sumedžiotos lapės kailin buvo įvilktas ir užsiūtas didžiausias Juknaičių katinas. Medžioklės dieną, jau vakarėjant, kad svarbiausias vokietis gerai neįžiūrėtų, šleivojanti „lapė“ buvo paleista netoli jo. Tik driokst vokiečio šūvis - ir pro šalį. „Lapė“ labai išsigando. Ir įvyko tai, kas iš medžioklėje dalyvavusių vokiečių ir juos lydinčių partijos bosų iš Vilniaus atėmė amą: „lapė“ per kelias sekundes atsidūrė aukščiausios pušies viršūnėje. Bet net taip negailestingai katino demaskuota Dokšo fantazija nepasidavė. Ji amą praradusiesiems staiga ėmė garsiai kurti mitą. Esą prieš kelerius metus juknaitiškiai iš Haidū Biharo (sritis Vengrijoje, su kuria ano meto Lietuva labai gražiai bendravo) tokių lapių atsivežę ir savo giriose užveisę. Dokšas jau buvo ėmęs manyti, kad viskas gerai baigėsi, nes kol medžiotojai iš Erfurto ir Vilniaus išsižioję klausėsi Dokšo fantazijų, išgąsdinta „lapė“ ramiai išsiropštė iš pušies ir nušleivojo namo „persirengti“.

Vokiečio, matyt, būta rimto medžiotojo. Galbūt norėdamas medžiais laipiojančių lapių užveisti ir savo giriose, jis paskambino į Debreceną savo kolegai iš Haidū Biharo srities, o jau visai netrukus Dokšui paskambino iš Vilniaus pats Petras Griškevičius...

Ir vis dėlto daug kas mano, kad Juknaičiai nebuvo TSRS. Buvo ir kita medalio pusė - kur kas svarbesnė ir svaresnė negu medžioklės, pirtys ir dovanėlės.

Šiandieniniai politikai, net prezidentė, viešai deklaruoja, kad kultūra yra valstybės pamatas, o kai Seimo nariai ima svarstyti valstybės biudžetą, žiūrėk, pamatui beveik nieko ir nebelieka - vos vos smėliuko pabarsto. Bet juk taip pastatytam valstybės daugiabučiui jokios apšiltinimų programos nepadės.

Dokšas savo Juknaičius pradėjo nuo kultūros. Iš pradžių viešai nedeklaruodamas - būtų nesuprastas nei Vilniuje, nei Maskvoje. Jį tyliai iš karto suprato tik Šilutės rajono valdžia - joje buvo ne vienas panašus į Dokšą. Net Juknaičių žmonės nesuprato, kas čia dedasi. Ūkio specialistai gūžčiojo pečiais: ką tas mūsų direktorius daro - taigi pinigai, išleisti visokioms skulptūroms, parkams, niekada nesugrįš. Sugrįžo, oi, kaip sugrįžo. Dešimteriopai. Nes žmonės kitokie tapo. Kitaip ėmė žiūrėti į darbą, į ūkio turtą, į grožį, į sąžinę, garbę. O dar tas fantazuotojas Dokšas jiems įdiegė, kad jis niekuo dėtas, jis esą tik vos vos padėjo, o jie patys čia viską sugalvojo, padarė, pastatė. Patys sukūrė ir pasuko visai kitokį savo gyvenimo ratą, kuriame viskas buvo numatyta, pasirūpinta žmogumi kiekviename to rato taške - nuo gimimo iki senelių namų ir iki mirties.

Bet svarbiausia, kad tame kitokiame Juknaičių žmoguje daug kas liko iki šiol. Net jų vaikuose, kurių tada dar nebuvo. Ir šiandien vos spėja žmogus Juknaičiuose pasistatyti namą - žiūrėk, kieme atsiranda alpinariumas, medinė skulptūrėlė, žalia veja, gėlynas. Visai kaip „prie Dokšo“.

Kas lįs į lapės kailį?

Tai aš dabar ir galvoju, kokia šiandien būtų mūsų valstybė, jeigu kiekvienas mūsų politikas, Seime ir savivaldybėse, bent vieną mėnesį per visą kadenciją ryžtųsi padirbėti taip, kaip Dokšas Juknaičiuose dirbo bemaž 30 metų. Bet kad tą mėnesį padirbėtų kitiems žmonėms - ne tiems, kurie yra politiko žmona ar vyras, partijos bičiulis ar rėmėjas. Suprantu, kad tokiam žygdarbiui pasiryžusiems politikams neretu atveju tai tektų daryti gudraujant - pasislėpus nuo partijos, nuo žmonos, nuo rėmėjų. Na, tai pasislėpkite - tik vieną mėnesį. Nuo Briuselio, pavyzdžiui, galima slėptis lapės kailyje ir pušies viršūnėje.

Ir krūptelėtų Lietuvos žmogus - negi ir jis kažkam rūpi? Nepaisant nepriklausomybės?..

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder