Kodėl nesuprantame moralės?

Kodėl nesuprantame moralės?

Akivaizdūs dalykai kartais yra nesuprantami. Kalbu ne apie tai, kad kai kuriems Žemė matoma tik plokščia. Tai dar nieko. Bet kai išnyksta bendrabūvio taisyklės, tenka galvoti, ar toks žmogelis neserga. Deja, kartais būna ir taip.

Aš neaiškinsiu, kas yra moralė. Tam yra etikos vadovėliai, nuobodokos paskaitos ar „Vikipedija“. Atkreipsiu dėmesį tik į du jos esminius bruožus. Pirmiausia, ji yra kintanti. Tai, kas buvo norma prieš kelis tūkstančius metų ir užrašyta mituose, padavimuose ar šventraščiuose, nustoja tokia būti pasikeitus visuomenės ekonomikai ir kitiems santykiams.

„Negeisi savo artimo namų: negeisi savo artimo žmonos ar vergo ir vergės, ar jaučio, ar asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui.“ Tai buvo užrašyta. Dabar sunku reikalauti, jog mūsų tautiečiai negeistų savo artimo vergo ar vergės. Mat su tais vergais kiek sunkoka, tiesa, asilų skaičius gal ir sumažėjo, o gal ir nelabai. Nors apibendrintai tai aprašoma kaip norma „Nevok“, ten originalas kalba apie kitką.

Ar buvo galima vogti prie socializmo? Manau, kad ne. Priminsiu, kad socialistinė nuosavybė yra visaliaudinė. Cituoju LSSR konstituciją: „Valstybinė nuosavybė – bendras visos tarybinės liaudies turtas“. Logiškai mąstant, visų, reiškia – kiekvieno. O ar galima vogti iš savęs?

Manau, kad nuosavybė iš esmės, gali būti tik privati: asmeninė ar grupinė. Tik ne visuotina. Todėl kalbėti apie vagystę socializmo sąlygomis – sudėtinga. O mūsų žmonės gyveno ir tuomet, kai vertybių sistema teigė, kas komunizmas – šviesi žmonijos ateitis, kurioje nebeliks ne tik nuosavybės, bet ir pinigų. Gal todėl partinė nomenklatūra gaudavo paketus su gėrybėmis, o visi kiti stovėdavo eilėse prie žirnelių, kavos ar bananų.

Taigi, pirmoji išvada – kai kurios moralės normos sensta ir nebetinka šiuolaikiškai visuomenei.

Kitas svarbus bruožas – moralė keičiasi globalizacijos įtakoje. Nesugebėsiu paprastai paaiškinti, kas gi yra ta visuotinė pasaulio įtaka viskam, tačiau skirtingų tradicijų susidūrimas verčia abejoti bendrabūvio galimumu. Tiesa, buvo laikas, kai Lietuva buvo susitikusi su šia tema - priminsiu daug kam girdėtus Gedimino laiškus. Tai pagimdė susidūrimą su kitomis vertybinėmis sistemomis. Žinome, kad konfliktų pavyko išvengti.

Dabarties situaciją Lietuvoje, Europoje ar Amerikoje galima įvardinti kaip „moralinės panikos“ situaciją. Protaujantys bei intelektualai supranta, kad senos moralinės normos nebegalioja, o naujų vis dar nėra. Lyg ir galima būtų išgalvoti, bet jų radimasis yra savaiminis.

Keli pavyzdžiai. Narkotikai – neaišku, ar draudimai mažina mirusių nuo perdozavimo skaičių. Elektroninės cigaretės – vaistas ar nauja priemonė žudytis? Drausti ar leisti? Marihuana – kalėjimas už suktinę ar vaistas nuo skausmo ar vėžio? Kamera ar palata? Reiškiniai santykinai nauji, moralės nuostatų nėra. Bandoma pritaikyti senąsias, bet dažnai tai tampa klaidomis.

Antroji išvada – globalizacija išstūmė vietinius ar nacionalinių moralinių normų kūrėjus į pasaulines situacijas. Nors progreso ir paveldo problema yra amžina, tačiau itin aštria ji tapo dėl sandūrų su kitomis kultūromis, su kitomis tradicijomis. Nuolatinė kaita nebeleidžia šimtmečiais mąstyti, įsigilinti, tikrinti. Nors yra žinoma, kad „skubos darbą velnias neša“, bet kad nebėra kur dingti. Robotų atliekamos operacijos, dirbtinis intelektas, internetinių duomenų saugumas ir daug gana gerų dalykų sukelia tiek naujų moralės situacijų, kad neužtenka intelekto ar proto atsakyti į tokius iššūkius.

Ar reikia stebėtis, kad paprastas pilietis dažnai sunkiai supranta, kur jis yra, kokia jo moralinė aplinka ir kokios jo pareigos.

Tiesa, tai visai nereiškia, kad visuomenėje radosi moralinė anarchija. Bazinės bet kurios bendruomenės normos lieka galioti. Teoriškai net bandoma atrasti „pasaulines bazines vertybes“. Bet jei tokios ir atsiras, vargu ar mes pulsim aklai pagal jas gyventi.

Tenka taikytis su šeimos sampratos pokyčiais, teks pripažinti ir bendravimą su daiktais ar struktūromis. Dar neseniai vos ne anekdotais buvo laikomi svarstymai apie kačių ar naminių šunų intelektą, o dabar jau tuoj teks bendrauti su kompiuteriais ar jų tinklais.

Vienas kiniškas prakeiksmas skambėjo taip – kad tau tektų gyventi permainų laikais.

Dabar tokiu metu tenka gyventi visiems, o tai pripažinus darosi kiek lengviau.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder