Ko išsigando Europa?.

Jei nė karto nebuvai išvykęs iš Lietuvos, tikrai gali pradėti galvoti, jog čia ir yra Europos centras.
Tačiau užtenka tik pravažiuoti Lietuvos - Lenkijos sieną, o ką bekalbėti apie ilgesnį pasisvečiavimą kokioje Ispanijoje ar Italijoje, ir bemat apima keistas jausmas - Lietuva nutolsta ne tik geografine, fizine, bet ir filosofine prasme, t.y. ima atrodyti, jog ji išvis neegzistuoja.
Įdomu tai, kad daugeliui Europos šalių gyventojų iš tiesų neegzistuoja nei Lietuva, nei Estija, nei Latvija ar kokia Albanija.
Užtat keistai atrodo iki šiol negalinčiųjų atsitokėti lietuvaičių nusistebėjimai dėl to, kad mūsų niekas nežino, kad mes niekam neįdomūs.
Taip yra ir taip visada bus pasaulyje, nes toks yra mažų (ir neturtingų) šalių likimas, nebent jose kartais vyktų politiniai perversmai ar kitokie kataklizmai.
Na, dar šios šalys dar gali būti trumpai prisimenamos dėl kokio nors itin egzotiško nutikimo.
Pavyzdžiui, "Euronews" rodė reportažą apie keistą lietuvaičių nardytojų pomėgį - Naujųjų išvakarėse lįsti po ežero ledu ir dugnu pasivažinėti dviračiais. Tačiau sutikime, kad kokiam nors graikui visiškai vienodai, kas tie keistuoliai - lietuviai, estai ar lenkai.
Visai kitaip reaguojama į didžiausiose Europos ar pasaulio šalyse vykstančius įvairius, ypač politinius, pokyčius.
Nustebino visuotinė panika, kilusi po pirmojo prezidento rinkimų turo rezultatų Prancūzijoje. Stebint iš šalies, iš niekam neįdomios Lietuvos, net juokas ima dėl šio ažiotažo.
Išties, kas gi įvyko toje Prancūzijoje? Ogi visiškai nieko, t.y. eilinių prezidentų rinkimų eilinis turas, kuriame, kaip ir turi būti, laimėjo du kandidatai.
Bet panika kilo, aišku, ne dėl šio fakto, o dėl to, kad į antrąjį turą pateko ne tas, kuris turėjo patekti.
Kaip išdrįso laimėti toks "kitoks", "blogietis", išsišokėlis, kone fašistas?! Toks, kokio Europai nereikia.
Keista, jokia logika nepaaiškinama reakcija, keisti, į demokratijos rėmus netelpantys komentarai. Tarsi Li Penas būtų koks Lotynų Amerikos diktatorius, jėga užgrobęs valdžią, o ne paprastų prancūzų demokratiniuose rinkimuose į antrąjį turą išrinktas politikas.
Taigi ko išsigando prancūzai, ko išsigando sočioji Europa?
Atsakymas į šį klausimą labai paprastas - ji išsigando pati savęs, t.y. savo pribrendusių problemų sprendimo.
Iš Europos tarybų, parlamentų, simpoziumų, konferencijų, posėdžių salių neišlendanti politinių biurokratų armija, pro limuzinų langus matanti tik blizgančius fasadus, buvo šokiruota, sužinojusi, kad vienoje iš didžiausių Europos šalių esama rimtų, skaudžių, pribrendusių problemų, kurias privalu spręsti.
Tačiau net ir tai sužinoję, aptakiomis demokratijos, kovos už žmogaus teises ir laisves frazėmis besimėtantys pasaulio galingieji nedrįsta iki galo to pripažinti. Nes jiems, ko gero, pasidarė gėda, kad dalis paprastų, eilinių prancūzų (matyt, kaip ir vokiečių, švedų ar norvegų), su tomis problemomis susiduriančių kasdien, geriau už politikus jas supranta ir jaučia, todėl ir balsavo už žmogų, kuris bent jau nebijo apie tai garsiai prabilti.
Gaila tik, kad oficialiuose sluoksniuose šios problemos įvardytos nebus - jos jau pavadintos skambiais rasizmo ir antisemitizmo atgimimo ženklais, su kuriais būtina kovoti (užuot pabandžius spręsti).
Todėl antrajame Prancūzijos prezidento rinkimų ture, be abejo, nugalės teisingas, toks, kaip ir priklauso vienai solidžiausių Europos šalių, kandidatas, dabartinis šalies prezidentas Žakas Širakas.
Ir vėl keletui metų sočioji Europa galės užmerkti akis, apsimesdama, kad jos besivienijančiose šalyse nėra imigrantų problemų, nacionalinės nesantaikos, religinių bei kultūrinių nesutarimų. Iki kito karto, kol kokioje Vokietijoje ar Graikijoje į valdžią neateis žmogus, bandysiantis ne tik kalbėti, bet ir daryti.
Kad tik per vėlu nebūtų.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder