Klaipėdos gimtadienio proga atkurkime miesto pilį

Klaipėdos gimtadienio proga atkurkime miesto pilį

Klaipėda švenčia Jūros šventę. Į renginį ketina suvažiuoti milijonas svečių. Šių metų šventė – neeilinė: uostamiestis mini 760-ąsias įkūrimo metines.

Seniai netyla kalbos apie ketinimą atstatyti Klaipėdos pilį. Kodėl nesusivienijus ir neatstačius Klaipėdos pilies, istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtos 1252 metų liepos 29 dienos dokumente, kuriame Livonijos ordino didysis magistras ir Kuršo vyskupas sutarė dėl pilies statybos tarp Nemuno ir Dangės? Tais pačiais metais prie Dangės žiočių pastatyta medinė pilis, vėliau daug kartų perstatyta, XIX amžiuje buvo nugriauta.

Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje atsirado ne vienas, parėmus valstybės, įmonių ar privačiomis lėšomis, įrengtas skveras ar sukurta skulptūra. Tai ir monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui prie sostinės Šv. Rapolo bažnyčios iškilęs lauko riedulys. Tai ir paaukotais pinigais atstatytos Labanoro ir Paberžės bažnyčios, visame pasaulyje gyvenančių lietuvių lėšomis paremtas Valdovų rūmų atstatymas, deja, dėl politinių intrigų vis dar nebaigtas.

Tačiau seniai nebūta vieno, visus šalies piliečius vienijančio, projekto. Atsimenu, kaip visi, pajutę permainų vėjus, aukojo lėšas Persitvarkymo Sąjūdžiui. Rubliai būdavo kraunami į išskleistus ir apverstus skėčius. Noras aukoti tiesą kalbančiam ir pasiryžusiam įgyvendinti tautos laisvės siekius Sąjūdžiui buvo toks nuoširdus, kad kiekvienas traukė kiek turėdamas.

Klaipėdos piliai atstatyti reikia nuo 20 iki 100 milijonų litų. Iš pirmo žvilgsnio tai nemaži pinigai. Tačiau jeigu prie uostamiesčio pilies atstatymo nuspręstų prisidėti kiekvienas, atvyksiantis į Jūros šventę? Jeigu visi paaukotų po litą – būtų milijonas. Jeigu nutartų tam reikalui skirti po 5 litus, užuot pirkę tiek kainuojantį bokalą alaus, arba 8, užuot išgėrę taurę vyno, susidarytų 5–8 milijonai. O jeigu dar savo gerumą prisimintų uostamiestyje pelningai veikiančios įmonės, galėtume pretenduoti į Gineso rekordų knygą kaip šalis, per trumpiausią laiką surinkusi didžiausią sumą trečio pagal dydį miesto piliai atstatyti.

Atsimenu, kaip praėjusiame tūkstantmetyje Beatričė Vasaris Prezidentui Algirdui Mykolui Brazauskui pristatė Lietuvos kunigaikščio Gedimino skulptūros, kuri vėliau buvo pastatyta Katedros aikštėje, idėją. Susitikimą nušvietę žurnalistai buvo morališkai įpareigoti atverti pinigines. Tada, pasidavę energingam Beatričės Vasaris raginimui, atidavėme viską, ką turėjome. Kai kas net pyktelėjo. Tačiau šiandien džiaugiuosi, kad turėjau progą prisidėti prie šios sostinės skulptūros pastatymo. Jausmas, kad bent kruopelyte esi prisidėjęs prie dalykų, kuriems atsirasti reikėjo daugybės žmonių paramos ir kurie gyvens ilgiau už mus, yra geras.

Atstačius Klaipėdos pilį būtų atgaivintos miesto istorinės šaknys. Sąmonėje atsirastų daugiau vietos Mažosios Lietuvos istorijos paveldui. Patys būtume prisidėję prie Lietuvos, kaip jūrinės valstybės, garsinimo. Atkūrę tokią pilį, kokios buvo statomos Šiaurės Europoje nuo vėlyvųjų viduramžių iki XIX amžiaus, ne žodžiais, o konkrečiu darbu labiau įsitrauktume į Baltijos jūros valstybių šeimą. Pilis po savo stogu priglaustų ne tik istoriją, bet ir teatrą, meno parodas.

Alytiškiai ir šiauliečiai galėtų džiaugtis padėję klaipėdiškiams. Ateityje, jei sumanytų nacionalinės reikšmės projektų, galėtų kreiptis dėl paramos į tuos, kuriems patys ištiesė pagalbos ranką. Lietuva taptų mažesnė ir jaukesnė, pažįstama tarsi sava sodyba. Ir dar panašesnė į tas demokratines Europos šalis anapus Baltijos, kuriose išugdyta taip mus žavinti savitarpio pagalbos tradicija.

Komentaras skambėjo per Lietuvos radiją.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder