Kieno namai Lietuva?

Nė velnio! JAU buvo!

Dainų šventė - dainuojantis referendumas

Visai netrukus po neįvykusio referendumo įvyko antrasis. Be Landsbergio ir Šimašiaus gąsdinimų, raginimų neiti, nebalsuoti, o jeigu balsuoti, tai balsuoti „prieš“.

Klausimai referendumui, įvykusiam liepos pradžioje, buvo pateikti tie patys, kaip ir anam, neįvykusiam birželio gale. Tik šįkart jie buvo sutraukti į vieną, labai aiškiai suformuluotą: „KIENO ČIA NAMAI?“ Pastarojo referendumo rezultatas buvo paskelbtas liepos 6-ąją. Likus porai valandų iki vidurnakčio, Vingio parke televizijos laidų vedėjai Ignas Krupavičius ir Lavija Šurnaitė vienu balsu visai Lietuvai paskelbė: „ČIA MŪSŲ NAMAI!“ Ir šis Dainų šventės verdiktas reabilitavo mūsų Tautą, kuri vos prieš savaitę referendume gėdingai pati pamynė savo orumą ir, tarsi užmynusi ne jį, o savo batų raištelį, griuvo veidu tiesiai į purvą, oficialiai atsisakydama dalyvauti valstybės valdyme.

Tai dar ačiū Dievui, kad Dainų šventė įvyko tuoj po to gėdingo referendumo ir nuplovė nuo Tautos veido šitą gėdingą purvą, - Antrasis referendumas triuškinte sutriuškino pirmąjį. Kaip ir vokiečiai brazilus.

Čia mūsų namai

Būta ir švenčių su gerokai daugiau dalyvių, tačiau tiek laimingų akių, tokio dvasinio pakilimo aš dar nebuvau regėjęs. Ar kas matėte, kaip Vingio parke lietuviai giedojo savo himną? Ar jautėte, kiek galios buvo paslėpta po kiekvienu prie širdies prispaustu dešiniosios delnu? Žiūri - ir negali suvokti, kad daug jų vos prieš savaitę taip keistai elgėsi referendume. Negi mes galvojame apie Tėvynę, o ir apskritai galvojame, tik kai dainuojame? Keisti tie lietuviai. Jų valdžia Tėvynę myli tik kai kalba, o jie, Tauta, tik kai dainuoja. Gal todėl, kad dainuojam iš širdies? O kalbama iš lapo? Arba „iš lubų“ (kas reiškia „be lapo“).

Ar regėjote, kokias geometrines figūras žaliame stadione braižė, kokius margus raštus audė tūkstančiai šokėjų? Galbūt kai kas, ypač iš pradžių, galėjo pasigesti, bet tik iš pradžių, tikro, įprasto šokio, bet čia turbūt jau ne šventės rengėjų nuodėmėlė, - tokie baletmeisteriai, choreografai kaip Juozas Lingys gimsta lygiai taip pat retai kaip tokie krepšininkai kaip Arvydas Sabonis. Bet mums, ko gero, šiandien turėtų būti svarbesnis kitas rodiklis. Paklauskite šių šokėjų vadovų, už kokį atlyginimą jie dirba. Ir patys prieisite prie išvados: „Ši nuostabiausia šventė sukurta, nepaisant Lietuvos valdžios „nuostabaus“ požiūrio į kultūrą.“ Ir iš karto kils klausimas: tai kaip atrodytų mūsų dainų šventės, mūsų dainuojantys referendumai, jeigu kultūra atsidurtų toje prioritetų rikiuotės vietoje, kurioje ją laiko civilizuotos valstybės?

Katedros aikštėje, Gedimino kalne ir jo papėdėje, Bernardinų sode - gal kelios dešimtys ansamblių pasirodymams skirtų vietų. Ir visose vienas po kito keičiasi folkloro kolektyvai - tokios dvasios puotos dar nebuvau regėjęs. Galva sukasi. Apibūdinti viskam, ką matai, girdi, o svarbiausia - jauti, žodžių trūksta.

Antai keliolikos žmonių ansamblyje dainuoja motina. Su kūdikiu ant rankų? Vadinasi, jau ir vaikelis dainuos. Gal net kitoje Dainų šventėje. Folkloriniuose ansambliuose taip įprasta - čia dainuoja šeimos, net „dinastijos“. Kelios kartos viename kolektyve. Čia ir yra mūsų folkloro, o gal ir mūsų Tautos gyvybingumo šaknys. Čia ir yra atsakymas į klausimą, kodėl dainų šventės Lietuvoje, ko gero, šiandien yra gyvesnės už pačią Lietuvą. O jūs manėte, kad jos gyvos dėl to, kad jas UNESCO saugo? Be reikalo. Jeigu ne tas kūdikis ant dainuojančios motinos rankų, ne tik UNESCO - pats NATO neapsaugotų.

Dairausi, dairausi - nė vieno mūsų politiko, atėjusio pasižiūrėti Folkloro dienos, nematau. Dieve mano, pagalvojau, taigi jie pasimirs taip ir nesužinoję šios didžiosios paslapties, taip ir nepamatę, kokie stebuklai čia, netoli Gedimino kalno, dėjosi 2014-ųjų liepos 4-ąją.

Čia ne mūsų namai

Ak, jūs nematėte Dainų šventės folkloro dienos. Jūs ir negalėjote matyti. LRT jums nerodė. Pavojinga. Jeigu būtų bent valandą parodęs, jūs tikriausiai jau niekada nepajėgtumėte žiūrėti jų taip kas savaitę eterin kišamo „Duokim garo“, prasčiausio skonio surogato, dažnai neturinčio nieko bendra nei su lietuvių folkloru, nei su pačia Lietuva.

Jūs daug ko nematėte per televiziją. Tradiciškai įspūdingiausias Dainų šventės Ansamblių vakaras, transliuotas per LRT kanalą, keturis ar penkiskart buvo nutrauktas ilgiausių reklamų. Paskutinė reklama nutraukė patį „Kupolinį“, iki šiol, mano galva, nepralenktą šedevrą, sukurtą dainų ir šokių ansambliams. O po reklamos, kuri baigėsi kažkokiais sumuštiniais su česnakais, pasigirdo gražiausia žemaičių daina apie skrendančią gervelę. Bet tik antra pusė gervelės. Pirmą jos pusę, tą, kuri su česnakais, buvo godžiai suvalgęs LRT su savo išdidžiu kaip „čyrvų“ tūzas generaliniu direktoriumi.

Tai jeigu LRT turi uždirbinėti net iš Dainų šventės, kas, po velnių, tuomet yra LRT misija, kurią vastybė yra skyrusi savo visuomeniniam transliuotojui ir moka pinigus už tos misijos vykdymą?

Ne vienam akylesniam LRT vaidmuo šioje šventėje, o gal ir apskritai valstybės gyvenime pasirodė šiek tiek įtartinas. Kai perskaičiau, kad LRT pasididžiavimas bėdų turgaus direktorė universalioji Edita Mildažytė bus Dainų šventės režisierė, žagtelėjau: lauk didelių netikėtumų! Sulaukiau. Visi sulaukėme.

Tai, kad finaliniame šventės akorde, Dainų dienoje, radosi šiek tiek balagano, dar bala nematė. Dainų šventė - ne Biblija, ir naujų elementų paieška nėra nuodėmė. Juolab tautinių madų demonstravimas. Tačiau ir jis, toks kamerinis daugiatūkstantinio choro fone, atrodė svetimkūniu, sukėlusiu gerokai daugiau klausimėlių nei džiaugsmo.

Bet lietuviškos tautinės mados, bandžiusios daugiatūkstantinį chorą paversti tik fonu, nublanko prieš dirigentų apdovanojimą rugių puokštele ir naminės duonos kepalu ant raštuoto lietuviško rankšluosčio. Kaip garbės ženklais, bylojančiais: ČIA MŪSŲ NAMAI! Bet dar labiau nublanko, kai pirmasis dirigentas Lionginas Abarius bandė kaip šventą relikviją ant balto rankšluosčio priimti duoną. Dirigentui skirtą kepalą teikęs berniukas plėšte išplėšė iš maestro rankų rankšluostį - suprask, duonos dar turime, o rankšluostį tik tą vieną. O kai berniukas atėmė rankšluostį iš Jos Ekscelencijos prezidentės ir ji, tradiciškai šyptelėjusi, nuėjo į savo vietą, nešina „nuoga duona“, ji man pasirodė kaip vargšė kolūkietė, išėjusi iš ano amžiaus penktojo dešimtmečio Lietuvos kaimo parduotuvės. Tik silkių nesinešė ir buvo pasirėdžiusi tautiškai.

Neabejoju, berniukas, keliasdešimt kartų atlikęs šį vienintelio rankšluosčio atiminėjimo „ritualą“, turėjo gerokai pavargti, nes kai kurie dirigentai labai nenorėjo atiduoti rankšluosčio. Tačiau berniukas, it plėšikėlis iš po tilto, turbūt geros režisierės pamokytas, savo misiją atliko kur kas sėkmingiau nei LRT.

Aš tik galvoju, kas iš jo, taip negailestingai surežisuoto, ir tiek daug kartų plėšikavimo mizansceną kartojusio berniuko, išaugs? Gal net pats Edmundas Jakilaitis? Tas pats, kuris dar taip neseniai prezidentės rinkimų debatuose egzaminavo Dalią Grybauskaitę, stovėdamas prieš ją, it Dučė krūtinę išpūtęs ir demonstratyviai susikišęs ranką į kišenę.

Ot, manau sau, būtų dovana Lietuvai, jeigu Mildažytė, sugrįžusi į savo bėdų turgų, pabandytų kam nors „prastumti“, ko gero, didžiausią Lietuvos bėdą - šitaip valstybės misiją vykdantį LRT. Nes jeigu šitos bėdos kam nors neparduosime, ji parduos mus. Žemę leisti parduot LRT jau padėjo, dainą jau pardavinėja, netrukus tikriausiai įsitrauks ir į kalbos pardavinėjimą. O juk visa tai ir yra mūsų namai. Tie, kurie yra ČIA.