Keisti dalykai

Keisti dalykai

Jau senokai vienas filosofas pareiškė – žinios yra jėga. Tuo metu tai buvo akivaizdi tiesa, vos ne aksioma. Dabar mes jau kitokie. Be tiesos ir melo jau turime kitas kategorijas – melagienas, t.y., žinias, kurios pateikiamos kaip tiesos, o iš tikrųjų yra apgavystės. Kvailių pasaulyje gal ir nedaugėja, bet kvailinančių skaičius – perteklinis. Kai kurie iš to gauna naudą, kai kurie užsidirba, bet yra ir tokių, kurie tvirtina – ne mano žinios, aš tik pakartoju (persiunčiu). Keista, pastarieji yra labiausiai socialiai pavojingi.

Donaldas Trumpas su savo žinutėmis yra visiems žinomas, todėl kritiškai vertinamas. O jei jūsų pažįstamas jums pasiunčia kokią naujieną, jūs mielai ją priimate ir patikite. Nesvarbu, ar tai bus gydymas česnaku, ar šlapimu, nesvarbu ar tai bus kaltinimas chemoterapijai, kad ne visus išgydo, vaistų pramonei, kad jos pajamos astronominės, ir taip toliau, ir panašiai. Sąrašas beveik begalinis. Klausimas esminis. Kuo kas pasitiki?

Mes gyvename pasitikėjimo visuomenėje. Vargu ar bankas galėtų ilgai išgyventi, jei juo nepasitikėtų žmonės. Lyg ir paprastas pavyzdys – mes gauname ir nešiojamės popierėlius, kuriuos keičiame į mums reikalingus (ar nelabai) dalykus. Sakykim, prekės parduotuvėje. Gauname mums reikalingas paslaugas, už kurias nežinia kaip, nežinia kam, pervedame kažkokius vienetus. Mus tai įpareigoja daryti valstybė, o tuo vienetus mes vadiname pinigais. Jie patys jokios vertės neturi - popierėliai, ir tiek. O toliau dar gražiau. Randasi pinigai, vadinami virtualiais, už kuriuos niekas neatsako. O kai kurie iš to dar ir pelno gauna. Kas gi atsitiktų, jei jais nepasitikėtų? Pinigas lyg ir reikalingas, bet be pasitikėjimo nebeegzistuoja.

Bežiūrint plačiau, užkliūva vis kiti dalykai. Įstatymai veikia tik tuomet, kai jų laikomasi. Jokia valstybė negali prie kiekvieno palikti prievaizdą, kuris verstų paklusti. Todėl įstatymų laikomasi todėl, kad jiems paklūstama arba pasitikima. Jei dauguma nesutinka su valdžia – vyksta revoliucija ar pilietinis karas. Gerai, kai yra karalius ar karalienė, bet jei piliečiai patys renkasi, ima tuos, kuriais pasitiki. Valdžia tvirta tiek, kiek pateisina pasitikėjimą. O jei yra politikų, tai vyksta kova. Vienas sako, kad darytų kitaip, tik jam neleidžia, kitas sako, kad daro taip, kaip leidžia aplinkybės.  Mes turėtume būti protingesni už tuos kovojančius politikus. Deja, nedaug kam tai pavyksta. O valstybės pamatai ima svyruoti. Pasitikėjimas mažėja.

Daug metų televizija ir laikraščiai buvo autoritetais, kurie skleisdavo neabejotinas tiesas. Aukščiausias to patvirtinimas buvo frazės „Taip per televiziją sakė“ arba „Taip laikraštis rašė“. Dabar neberandame laikraščio ar žurnalo, kuris teiktų patikimas naujienas, o televiziją iš dalies pakeitė socialiniai tinklai, apie kuriuos atskira šneka. Dabar nėra spaudos leidinio, kuriuo pasitikėtų visi, arba bent daugelis. O ir biudžetinė televizija nesukelia didelio pasitikėjimo, nebent laidos vaikams.

Abejojantis arba skeptikas pasakytų: nėra žmonių, kuriais būtų galima pasitikėti pilnai ar visiškai. Kaip juokaujama anekdotuose, net savimi ne visada pasitikėti galima. Manau, kad tai netiesa. Kiekvienas vaikas kutį laiką absoliučiai pasitiki tėvu ir mama, kartais seneliu ar močiute. Tai norma. Vėliau santykiai keičiasi, didėjant savarankiškumui randasi sava nuomonė, pasitikėjimas kitais mažėja ar net nyksta. Tai vėl norma. Bet didėja pasitikėjimas kitais, pradžioje mokytoju, vėliau gydytoju ar santechniku. O kur riba?

Deja, vieno ir paprasto atsakymo nėra. Yra keli ir sudėtingi. Čia kaip ir kitose srityse. Norima supaprastinti problemą, bandant ją išspręsti, bet nusileidžiama iki lozungų lygio. Politikas kovoja už viską, kas gera, prieš viską, kas bloga. Su virusais kovojama rankų plovimu. Mokymas remiasi senų tiesų kartojimu, nors pasaulis gerokai nušokęs į priekį. Sudėtinga? Taip.

Pasitikėjimas paremtas bendradarbiavimu, bendra veika, bendrabūviu. Nesigilinsiu į psichologiją, tai nėra mano sritis, tačiau aišku, kad pasitikėjimas turi užtikrinti tos bendros veiklos norimą rezultatą. Teisingą žinojimą, gerovės valstybę, mano sveikatą ir t.t. Pasitikėjimas nėra tai, kas pastovu ir nekintama. Jį reikia įgyti.

Užsitarnauti? Netinkamas žodis. Gydytojas ar politikas nėra tarnas. Tačiau jie padeda man gyventi mano aplinkoje, gerinti ją, jei aš to noriu ir sugebu. Beje, dažnas numoja ranka ir nusivilia. Tokių irgi apsčiai. Bet vis norisi, kad žmonės galvotų kritiškai ne tik apie kitus, bet ir apie save. Tai norma. Pasitikėjimas yra veikimas. Todėl: „Kas nebuvo pradėta šiandien, tas niekada nebus baigta rytoj.“(Johann Wolfgang von Goethe).

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder