Šalies vadovės požiūriu, tokios pataisos gali prieštarauti Konstitucijai (referendumo sąlygos pagal Konstituciją reglamentuojamos vadinamuoju konstituciniu įstatymu, o šio ir dar 8 kitų neleidžiama kaitalioti paprasta, o tik 3/5 Seimo dauguma arba referendumu).
Seimo Kultūros komiteto pirmininkui Ramūnui Karbauskiui tai nepatinka.
Jis sako, kad Lietuvai reikia geresnio prezidento, kuris esą nesikištų į ne savą daržą (suprask, ne p. Grybauskaitės reikalas spręsti apie Seimo įstatymų atitikimą Konstitucijai, nes tam yra Konstitucinis Teismas).
Nieko stebėtina. Ponui Karbauskiui, regis, norėtųsi laisvesnių rankų sava valia ir norais kaitalioti šios šalies kertinius teisinius pamatus, kuriuos suklojo atkurtos Lietuvos neprigulmybės tėvai (ne tik Vytautas Landsbergis, beje).
O konstituciniai įstatymai yra viena tų kertinių plytų, kurios suklotos taip, kad įvairiakailiai politikos praeiviai, ką jau bekalbėti apie okupantus, kaip 1940 m., nesumanytų jų sukioti kaip vėtrungių. Taip, kaip jiems patinka.
Ir jeigu Kultūros komiteto pirmininkas atidžiau įsigilintų į prezidento funkcijas, prasikrapštęs akis įsikirstų, kad ištikimybė Konstitucijai yra ne tik Konstitucinio Teismo, bet ir šalies vadovo funkcija, įrašyta jo priesaikos tekste.
Jeigu p. Karbauskiui po nosim kas nors pakištų dar ir Seimo statutą, jis galėtų pamatyti, kad ir kiekvienas Seimo narys prisiekdamas pasižada "...gerbti ir vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus".
Nesu tikras, ar šis pažadas reiškia maždaug tai: priimam įstatymus, kokius norim, vėliau numetam juos Konstituciniam Teismui, tegul žinosi - kaip kad pakeistą šį Referendumo įstatymą ketino valdantieji.
Dėl to, manding, visišką teisę turi besipiktinantys įtarti, kad p. Karbauskis šiuo reikalu ne šiaip sumanė pažaisti lietuvių išeivijos simpatijų korta, bet pamėginti sukurti šalies konstitucingumo revizijos precedentą.
Pirma referendumas, po to gal santvarka, sienos ir t. t. Ypač kažkur prisiplepėjęs, kad lietuvybė ar lietuviškumas yra svarbesnis už pačią Lietuvos valstybę.
"Nebelinksmas mūsų kaimas, nebemokame dainuot" vietoje "Tautiškos giesmės" traukiančio kolchozninko, kurio smegenyse tebegyvas sovietmečio "rojus", mąstymas.
Ir tai - nieko nauja. Juolab apie Referendumo įstatymo keitimą LVŽS lyderis kalbėjo dar 2015 m.: "Anot Ramūno Karbauskio, LVŽS turi nemažą referendumų rengimo patirtį ir mato, kad dviguba pilietybė be Referendumo įstatymo pakeitimo taptų realybe, už ją turės balsuoti arti 100 proc. atėjusiųjų balsuoti.
Dvigubos pilietybės priešininkų tikrai yra daugiau", - rašoma tuometiniame LVŽS pranešime spaudai.
Išvertus į žmonių kalbą: mes žinome, kad didžioji visuomenės dalis šiam reikalui prieštarauja, tačiau šiek tiek pavartaliojus netinkančius įstatymus, net ir žinant viešąją nuomonę, reikalą įmanoma prastumti. O kodėl ne?
Man asmeniškai nauja šioje istorijoje buvo tai, kad į p. Karbauskio dūdą ėmė pūsti Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) lyderiai.
Žmogiškai išeivių lyderius suprasti gal ir būtų galima: dvigubos, tiksliau keliagubos pilietybės idėja PLB sklando net ne dešimtmetį.
Tačiau mano akyse PLB visada buvo patriotiška, tačiau racionali organizacija, savo sveiko proto nuomone galinti daryti įtaką net metropolijos valdžiai beigi visuomenei.
Dabar gi - dul-dul-dul Karbauskio dūdele.
PLB funkcionieriams sunku suvokti, kad siekdami tarsi ir kilnaus tikslo, jie to tikslo esmę kompromituoja.
Aš asmeniškai, niekada nebuvęs didžiu keliagubos pilietybės šalininku, dėl tokių veiksmų greitai tapsiu šios idėjos aršiu priešininku.
Ne todėl, kad negaliu virškinti p. Karbauskio, ir todėl įtartinai vertinantis visus, su juo sudarančius strateginius aljansus.
Labiau dėl to, kad juo toliau, tuo labiau randasi įspūdis, kad keliagubos pilietybės institutas yra išeivių organizacijų kursyvu, kuri didumai išeivių, tiesą sakant, nei svarbi, nei ką.
Įvertinus rinkėjų aktyvumą vadinamojoje 1-ojoje "išeivių" vienmandatėje rinkimų apygardoje ar referendumuose.
Patikėję, kad nuo 1990-ųjų iš Lietuvos išvyko 600-800 tūkst. žmonių, tai, pridėję čia likusius rinkimų teisę turinčius jų gimines, gausime daugiau nei milijoną galimų balsų.
Su tokio dydžio aiškų interesą turinčia rinkėjų grupe jau galima nesudėtingai dirbti. Su sąlyga, kad jie tą interesą iš tikrųjų turi. Štai čia yra esminis klausimas, kurio perlaužti paprastai negali net savo galiomis įtikėjęs p. Karbauskis.
Žinoma, pripažįstu ir kitą reikalo aspektą, kurį, kaip įtariu, gina tokie man simpatiški Seimo nariai kaip Žygimantas Pavilionis.
Tasai kitoks aspektas yra tas, kad mums, likusiems, gyvenantiems ir savo šaliai tarnaujantiems čia, Lietuvoje, velniškai norėtųsi, kad mūsų būtų daugiau nei rodo nuoga statistika.
Tačiau dėl to man tų politikų pastangų, jėgų švaistymo ir gaila.
Nes, norint turėti šiek tiek daugiau už statistikos eilutę, reikia specialios ekonominės ir socialinės politikos, pagarbos žmogui, įstatymo viršenybės, mažesnės korupcijos, o ne keliagubos pilietybės.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą