Mindaugas Peleckis: – Buongiorno, sveiki gyvi. Labai malonu kalbėtis lietuviškai su italų baltistu, jau nemažai metų gyvenančiu Lietuvoje. Kaip čia atsidūrėte?
Stefano M. Lanza: – Buongiorno ir Tau, mielas Mindaugai. Čia jau pradedame perdėdami. Tiesa, senokai gyvenu Lietuvoje, bet nevadinčiau savęs baltistu. Veikiau italu, besidominčiu lietuvių kalba. Nors kiek gremėzdiškai skamba, vis dėlto yra arčiau tiesos. Tas susidomėjimas atvedė mane prie lituanistikos doktorantūros studijų Vytauto Didžiojo universitete, bet, kai pirmąkart atvažiavau į Lietuvą, tai buvo tiesiog „egzotiškos“ atostogos.
Apie tai teko jau ne kartą papasakoti, todėl čia tik priminsiu, kad 1997 m. vasarą į Kauną atvažiavau pagal studentų mainų programą. Mane kvietė prisijungti pusbrolis, paskutinę minutę likęs be bendrakeleivio. Tais laikas Lietuva buvo mažai kam Vakaruose žinomas kraštas, taigi kelionę priėmiau kaip nuotykį. Iš tiesų nei aš, nei pusbrolis jau nebebuvome studentai, bet svetingiems lietuviams tai mažiausiai rūpėjo. O man labai reikėjo atsiplėšti nuo savo itališko gyvenimo. Kaune atsivėrė naujas pasaulis. Pažintis su lietuvių kalba iš pradžių buvo vangi, bet ilgainiui viskas susiklostė taip, kaip, matyt, lemta.
– Kaip vertintumėte lietuvių kalbos būklę šiuo metu? Ar ji pakito per tuos metus, kai esate Lietuvoje? Jei taip, tai kuria linkme? Patys kartais juokaujame, kad sovietmečiu rusenome, o dabar baigiame suanglėti. Net radijo stotys tam pasidavusios, neretai, netgi kasdien išgirsime, kaip, atrodytų, intelektualūs žmonės kalba pusiau nelietuviškai, nors nėra jokio reikalo vartoti užsienietiškas frazes (pavyzdžiui, „Wow, koncertas buvo awsome.“). Ar Italijoje irgi panaši situacija? Ką Jūs, kalbininkas, patartumėte daryti, kad lietuvių kalba nebūtų susinama?
– Įvardijimą „kalbininkas“ priimu, galiu toks būti. Mano gebėjimas vertinti lietuvių kalbos būklę pribrendo 2001–2002 metais, kai baigiau rašyti savo pirmą žodyną. Nustebau, kad vietiniai (gimtakalbiai) negalėjo man paaiškinti kalbos reiškinių. Sutinku, kai kurie klausimai vis dabar glumina, pavyzdžiui, kodėl „sekmadienis“, o ne „septintadienis“, kodėl „siekti pergalės“, bet „pasiekti pergalę“, „ieškoti rakto“, bet „rasti raktą“, kodėl „kelnės“ yra moteriškosios, o „sijonas“ – vyriškosios giminės... Teko pačiam apsišviesti.
Grįžtant prie lietuvių kalbos būklės, reikėtų pasakyti, kad lietuvių didžiavimasis kalba daugiausia ir baigiasi bendromis frazėmis: „mūsų kalba pati seniausia“, dar priderinamas koks nors pagiriamasis būdvardis... Manau, lietuvių kalbos jausmas sparčiai bunka, kalbėjimo kultūra prastėja, kalbinis išprusimas tapo specialistų mažumos reikalu.
Man kelia didesnį nerimą ne tas padrikas, proginis anglų kalbos vartojimas, o nesugebėjimas taisyklingai kalbėti (nuo priegaidžių skyrimo ir kirčiavimo iki sintaksės). Mano nuomonė apie kalbininkus irgi pasikeitė. Manau, jų veikla nėra efektyvi, kartais trūksta platesnio pasirengimo. Aš kalbą laikau turtu, meno kūriniu, tautos savasties raiška, todėl manau, kad kiekvienas kalbėtojas privalo ją puoselėti. Norminimas yra geras dalykas (tiesa, Italijoje neegzistuoja), bet ar vaikai gražiai kalba, priklauso pirmiausia nuo tėvų, nuo mokytojų ir nuo aplinkos (ypač televizijos).
– Ar daug pasaulyje baltistų? Ar lietuvių ir latvių kalbos populiarios tarp kalbininkų, poliglotų?
– Baltistai – reta prekė. Kaip minėjau, aš pats tikrai nesu baltistas. Suprantama, kiekvienas, turintis reikalų su lingvistika, yra įsitikinęs lietuvių kalbos svarba moksliniu požiūriu. Tačiau turime objektyviai žiūrėti į realybę – lietuvių kalba mažai ką domina už lietuvijos ribų.
– Kiek laiko Jums prireikė išmokti lietuvių kalbą? Kalbate visiškai laisvai, Jūsų kalba taisyklinga, turtinga, gerokai kokybiškesnė negu daugelio lietuvių. Kokias dar kalbas mokate? Ar dalyvaujate poliglotų veikloje?
– Lietuvių kalbos dar neišmokau. Susišneku, galiu laidyti sąmojus, bent jau vieną kitą – tai tiesa. Iš smalsumo bandau į kasdieninę vartoseną grąžinti kokį užmirštą žodį (įtraiška, plesnas, atkragus), tačiau tai beviltiška. Dar pastebėjau, kad dabar kaip tik pradedu prasčiau kalbėti, jei mažiau stengiuosi. Poliglotų reiškinys man vis dar mįslingas. Nelabai suprantu, ką reiškia būti poliglotu.
Kaip gerai reikia „mokėti“ kalbą? Italų moku gana gerai, lietuvių kalbai skirčiau antrą, anglų – trečią, prancūzų – ketvirtą vietą. Turiu filologinį supratimą apie kai kurias (portugalų, rumunų, norvegų, lenkų) kalbas, išmanau vienos kitos (ispanų, vokiečių, rusų) kalbos padrikus elementus. Kai kurios kalbos... tiesiog nulis.
– Ką manote apie lietuviškas runas? Ar turėjome tokias? Erazmas Stela publikavo Vaidevučio vėliavos fragmentą su rašmenimis, panašiais į runas. Nejaugi nieko daugiau nerasta? Tai atrodo keistokai, žinant, kad germanai turėjo runas, keltai – Ogamo raštą, rašmenys buvo ir Italijoje, Iberijoje, Turkijoje, Vengrijoje, Urale (komių senasis raštas) ir t. t. Nejau galėtų būti, kad mes vieninteliai iki krikščionybės buvome neraštingi?
– Senovinio rašto egzistavimu neabejoju. Bet raštas atsiranda su reikalu, su didesnėmis bendruomenėmis. Turbūt retai kam jo prireikė, protėviai gerą atmintį turėjo, sąžiningai prekiaudavo, o medžiaga, ant kurios rašyta, juk nebuvo ilgaamžė.
– Esate ne tik kalbininkas, VDU lietuvių kalbos filologijos mokslų daktaras, docentas, bet ir Dante`s Alighieri`o Kauno komiteto pirmininkas, vertėjaujate, parengėte ir išleidote pirmąjį lietuvių-italų kalbų žodyną. Kuo, be kalbotyros, dar domitės?
– Dabar dėl darbo (bet ne tik) labiausiai domiuosi kalbos mokymo ir mokymosi klausimais. Ypač kaip veikia mūsų smegenys, kas vyksta, kai kalbame svetima kalba, kaip suprantami žodžiai, įsisavinamos struktūros. Na, neurolingvistika – jaunas mokslas. Kol kas vienintelė išvada, prie kurios priėjau, yra ta, kad reikia suvokti, kaip veikia gimtoji kalba, kuo geriau ją išmanyti, tada sėkmingiau mokysimės ir svetimų. Kadaise turėjau pomėgių (Muzikos akademijoje esu baigęs fortepijono specialybę, buvau šioks toks stalo teniso žaidėjas), bet dabar aplinkybės neleidžia skirti tam laiko.
– Kokios Jums, kalbininkui, yra iki šiol neįmintos kalbotyros mįslės? Ką tyrinėjate šiuo metu?
– Didžiausia mįsle laikau kalbos atsiradimą. Esu šalininkas nepopuliarios teorijos, teigiančios, kad patys atskiri garsai turėję reikšmę, iš pradžių garsažodinės kilmės, paskui sutartinio pobūdžio. Paprastai prieštaraujama, esą dažnai (ir senovėje) vartojami žodžiai nelabai ką bendra turi su garsų mėgdžiojimu (vyras, kraujas, galva, saulė ir t. t.), bet kalbokūra turėjo būti nepaprastai ilgas procesas, tą šiandien sunku net suvokti. Būkim sąmojingi – imkime visas tas rekonstruotas indoeuropiečių kalbos prolytes, argi jos nepanašios į vargius bandymus neišlavėjusiais kalbos padargais ištarti dar iki galo neišdirbtus garsus?
– Ar daug lietuvių mokosi italų kalbos, ar ji tampa populiaresnė? Kiek man teko mokytis, skambesiu ji gana nesunkiai prieinama lietuviams. Žinau, kad Jūsų vadovaujamas fondas suteikia galimybę laikyti ir oficialų italų kalbos egzaminą. Ką galima daryti jį išlaikius?
– Italų kalba gana populiari visame pasaulyje. Tai skatina įvairiausi veiksniai (kaip antai kultūra, virtuvė, kelionės), o pas mus Kaune tikrai vyksta intensyvus jos populiarinimo darbas. Be to, italų kalba nepaprastai draugiška, tiesiog neatrodo sunki. Vien garsų perpus mažiau negu turi lietuvių kalba! O italų kalbos sertifikatas turi tiek praktinę (ieškant darbo, norint studijuoti užsienyje), tiek moralinę reikšmę, juk tai pripažinimas, kad kažko pasiekėme. Bet daugeliui to popieriaus nereikia. Ne tai svarbiausia. O norintiems mokytis, nors resursų daug, siūlyčiau pradėti nuo mano sukurto nemokamo kurso internete, youtube kanale.
– Dėkoju už pokalbį.
Žurnalas „Kultūros barai“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą