Man pačiam visam gyvenimui įsiminė vienos vasario 16-osios dienos vėlus vakaras, kai užsisėdėjęs pas mokyklos draugą ėjau namo per gimtąjį Alytų. Nesutikau nė vieno žmogaus, tik daugybė milicijos mašinų lėtai važinėjo gatvėmis. Atrodė, kad mane tuoj areštuos vien todėl, kad einu per tuščią miestą. Tai buvo aštuntojo dešimtmečio pradžia.
Pamąstymus apie Vasario 16-ąją norisi grupuoti. Pirmiausia – istorinis žvilgsnis. Kai pagalvoju apie tai, kad Vasario 16-osios dienos aktas buvo paskelbtas beveik prieš šimtą metų, prisimenu garsaus mūsų teisininko Mykolo Riomerio žodžius apie tautos gyvąją kartą ir jau mirusias kartas. 1918 m. valstybę atkūrė kita mūsų tautos karta, kuri gyveno visai kitaip nei mes. Jie kitaip rengėsi, valgė kitokius valgius, kitaip leido laisvalaikį. Pavyzdžiui, tuo metu visi batai buvo odiniai, šlapiuoju metų laiku jie greitai permirkdavo, todėl ant batų buvo maunami guminiai kaliošai. Dabar tai skamba egzotiškai, nors kaliošai neišnyko.
Tačiau nepaisant to, kad valstybę atkūrė visai kita mūsų tautos karta, yra visiškai priimtina sakyti, kad mes atkūrėme valstybę. Visa tai skamba lyg ir paradoksaliai, tačiau taip išreiškiamas ryšys tarp tautos kartų. Šį ryšį labai gražiai nusakė XVIII amžiuje gyvenęs britų politikas ir mąstytojas Edmundas Burke`as, laikomas konservatizmo doktrinos pradininku: „Aš prisaikdinu išeinančias kartas, aš prisaikdinu ateinančias kartas, tarp kurių kaip amžinosios tvarkos didžiosios grandinės grandis stovime mes“.
Antrasis žvilgsnis į Valstybės atkūrimo dieną – politologinis. Man yra priimtinas aiškinimas, kodėl prieš gerą šimtą metų Europoje ėmė kurtis tautinės valstybės. Pagal šią teoriją, stiprėjant suvokimui, kad valdžia kyla ne iš karaliaus, imperatoriaus ar Dievo, o iš pačių žmonių, kilo klausimas, kur turėtų būti brėžiamos geografinės tokios valdžios ribos. Atsakymas buvo paprastas, bet esmingai keičiantis politinį žemėlapį – tokios iš žmonių kylančios valdžios ribos turi būti ribos, kurios skiria skirtingas tautas. Kitaip tariant, kiekviena tauta turi turėti savo valstybę.
Per šiuos 96 metus mūsų tauta išgyveno ir žiaurų valstybės praradimą, ir džiaugsmingą jos atkūrimą. Dabar, kai atkurtoje valstybėje gyvename beveik ketvirtį amžiaus, svarbiausias klausimas yra kaip tvarkyti valstybės mechanizmą, kad jis kuo geriau derintų skirtingus mūsų interesus. Savos valstybės idealizavimo laikai seniai praėjo – kas buvo sovietiniais laikais ar pirmaisiais Sąjūdžio metais, tas netinka dabar. Politikos moksle yra terminas „konstitucinė inžinerija“. Ar tenkina mus tai, kaip dabar yra sukonstruota mūsų valstybė? Ar tinka mums Seimo rinkimų sistema, dėl kurios parlamento daugumai sudaryti reikia trijų ar net daugiau partijų, kurios paskui nesutaria tarpusavyje ir negali priimti tinkamų sprendimų? Ar reikia Respublikos Prezidentą rinkti visuotiniuose rinkimuose? Kodėl estai ir latviai šalies prezidentus renka parlamente ir ne blogiau už mus tvarkosi? Ar reikia sumažinti norinčių referendumo piliečių skaičių? Gal 300 tūkstančių tikrai yra per daug mūsų mažėjančioje valstybėje?
Jei Konstitucinis Teismas priėmė socialiai labai neteisingą sprendimą kompensuoti pasaulinės krizės sukeltus nuostolius tik vienai socialinei grupei, tai gal Seimui reikėtų peržiūrėti Konstituciją ir neleisti šiam teismui kištis į ekonominius dalykus?
Kaip paveikti valdžią, kuri žadėjo neįvesti naujų mokesčių, o dabar jau kalba apie juos? Ar jums ne keistai atrodo, kai finansų ministras kalba apie automobilių mokestį kaip apie kažkokį gėrį, kuris sustiprins socialinį solidarumą? Negi mes mažai sumokame mokesčių, pirkdami benziną ar dyzeliną? Ar neprimena jums automobilių mokestis kažkada viduramžiais buvusio pagalvės mokesčio, kurį turėjo mokėti praktiškai visi?
Tai gal ir dabar tegu valdžia apmokestina mus visus tiesiog už tai, kad gyvename šioje žemėje ir šioje valstybėje.
Komentaras skambėjo per LRT radiją.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą