Kas kaltas ir ką daryti?

Formaliosios Sąjūdžio pradžios trisdešimtmetis tapo galimybe Vilniuje pamatyti senokai matytus veidus. Pensininkai, bankininkai, diplomatai (esami ir buvę), verslininkai – tarsi išlindę dienos švieson iš įvairių pogrindžių. Tačiau Lietuvos Sąjūdis – nuo pat pradžių ar šiek tiek vėlesnių laikų – visų mūsų aktyvios veiklos pradžia. Prisiminimai, linksmos ir graudesnės istorijos, mėginimas praryti keistus, skersai gerklės stojančius gumulus, prisimenant Anapilin išėjusius (Dieve Švenčiausiasis, kiek jau tenai iškeliavę! Net mūsų – dabartinių penkiasdešimtmečių kartos, prieš tris dešimtmečius mojavusių vėliavėlėmis).

Na, ir, žinoma, kaip ta proga aktualijų neaptarus... Apie parlamentinius tyrimus, ką tik (ketvirtadienį) prasidėjusį teismo procesą, kuriame korupcija kaltinami verslo koncernas ir dviejų politinių partijų atstovai beigi pačios partijos. Diduma – iš tos pačios Sąjūdžio terpės, tų pačių vėliavėlių jūros. Ir, reikia manyti, panašių siekių, idealų, lūkesčių. Tačiau, jeigu jie šiandien teisiami, tai kažkas kažkur buvo ne taip? Ir lūkesčių buvę kitų? Gal. Juk sielon neįlįsi, o paklausus – ar atsakytų?

Tai va. Iš žmonių, kurių niekada nelaikiau puskvaišiais ir kurių nuomonė po šiai dienai man yra svarbi, girdėjau keletą svarbių minčių, kurios gal tik iš pirmo žvilgsnio atrodė keistos, netikėtos. Visų pirma: lietuviškas verslas, kaip reiškinys ir socialinė visuomenės grupė – vienas geriausių dalykų, kas nutiko atkurtoje valstybėje per paskutinius tris dešimtmečius. Atkurta ir stiprėjanti valstybė tuo turėtų didžiuotis ir šitai turėtų puoselėti visomis išgalėmis. Tačiau didžioji problema, atsakymų į kurią niekas nesugeba rasti – kur yra toji riba, prie kurios verslininkai turėtų sustabdyti kuo didesnę politinę įtaką besivejančius arklius. Kaip pasiekti, kad gerbiamas ir puoselėjamas Lietuvos verslas nesiektų turėti tik jo interesus atitinkančius įstatymus, nenorėtų savo teisėjų, savų prokurorų, it marionečių teatre nustotų karstyti ant virvučių politikus? Ar dabar teismui perduota “MG Baltic” koncerno byla ir yra tas atsakymo į tokius klausimus variantas? Esą, jeigu jau peržengei tą, nematomą, sunkiai apčiuopiamą ribą – šast, tau per nagus! Iki cypės ar, kaip teigia dabartiniai valdantieji, ligi juridinio asmens išformavimo teismo sprendimu (žmogaus kalba – koncerno ar kompanijos faktinio uždarymo) perspektyvos.

“MG Baltic” atveju dabar pasirinkimo variantų (be teismo proceso, turiu galvoje) nėra daug. Tačiau problema, kad jie juk – ne pirmi tokie “ant Lietuvos”, šitaip mėginę savo įtakai pajungti politines ir administracines institucijas. Kažkada buvo a. a. Bronislovas lubys, vėliau- Viktoras Uspaskichas. Ką, jie neieškojo beribės įtakos savo interesui? Jų aplinka nerašė įstatymų, nesiekė galimybių turėti svertų skiriant teisėsaugus vadus, teisėjus, ministrus? Dar ir kaip siekė! O ką, “Vilniaus prekyba” buvo kitokia? Tai dabar ji kitokia, kadangi pagrindinis “Maxima” grupės akcininkas didumą verslo administravimo iškėlė į Olandiją, o pats tapo Jungtinės Karalystės mokesčių rezidentu. Galime tik spėlioti, kodėl- ar pats susiprato, kad taip būtų ramiau, ar kuris, gudresnis žmogus į ausį pakuždėjo, kad gal jau tu mėžk iš čia visa, ką tebeturi, nes Lietuvos valstybėje tampi “toksisškas personažas”.

O ką tada, apsaugok, Viešpatie, papasakoti apie Ramūną Karbauskį? Ne apie tai, kad jis nemažai daliai Lietuvos “toksiškas” nuo pat savo politinio prasidėjimo. Tačiau jo “Agrokoncernas” irgi yra tautinis verslas. Gal net žinoma iškaba (angl. Brand) tarptautinėje grūdų rinkoje. Gal ne “Louis Dreyfus Company”, bet Lietuvos masteliu... Vis dėlto veik milijoną tonų grūdų kasmet eksportuojanti įmonė. Ne vien savo užaugintą, bet valdanti daugiau nei trečdalį lietuviškų grūdų eksporto dalį. Juk p. Karbauskis dabar siekia ne kokios paslaptingos, “pilkosios” įtakos. Jis atvirai nori sau palankių policininkų, prokurorų, teisėjų, nori tirti Dalios Grybauskaitės ir konservatorių “griekus”. Atspėk – dėl savotiško politikos vertybių supratimo, ar pirmučiausiai vedinas savo verslo intereso?

Manau, vėliau bus įvairiausių tyrimų, kurie mėgins atsakyti į šį klausimą. Problema, ar jų metu bus rasti tikrieji atsakymai. O gal – nelygu, ką galų gale p. Karbauskiui pavyks nuveikti Seimo kultūros komiteto pirmininko pozicijoje – bus nuspręsta, kad tokiems verslininkams ne vieta. Verkiant reikia kokio nors cenzo. Nes p. Karbauskis ir jo kariauna Seime inicijuodami draudimus kitiems nė kiek nesikuklina.

Bet kažką tuo klausimu sugalvoti reikia. Ir verslui, ir politikams, ir mums – Lietuvos žmonėms.