Kam pavojingas kritinis mąstymas?

Daugelis didžiuojasi esantys protingi. Išmanūs. Tačiau, pažiūrėjus vieną televizijos laidą, pradedi galvoti: iš kur tiek kvailų žmonių? Lyg ir mokyklas baigė, lyg ir skaityti moka.

Yra tokių, kurie žiūri laidas apie ekstrasensus. Astrologija, homeopatija ir kiti panašūs dalykai vis dar liudija ne itin aukštą kritiškumą, teisingiau, kritinį mąstymą. Pasakos yra gražu, kol netampa kenksmingomis. Tai ryškiausiai matyti politikoje, kur, iš vienos pusės, randasi pelkės tradicija, iš kitos pusės - vėl gimsta „pranašai“, tuoj pat išspręsiantys visas mūsų problemas. Žinoma, tai vyksta ne tik politikoje. Panašūs „atradimai“ matomi medicinoje, pedagogikoje ir kitur. Svarbu juos matyti, tinkamai įvertinti. Čia atsiskleidžia didžiausia bėda – kas gi vertins, kas gi tą vertinimą priims, pripažins. Pažiūri į paveikslą parodoje, sakai – mėšlas, o jums atsako: jis kainuoja milijoną. Ir ką tada daryti?

Ir be teorijos aišku, kad žmonių kvailinimas yra pelningesnis, nei jų švietimas. Apgauti, įpiršti nereikalingą prekę, bevertį „gydymo“ metodą ar vaistą, išmatų dėžutę parduoti kaip meno kūrinį yra gerokai lengviau, nei nupiešti paveikslą kaip Da Vinči, parašyti operą kaip Š. Guno, pastatyti filmą ar suvaidinti kaip Č. Čaplinas. Aišku, kad nubrėžti skiriamąją liniją tarp kvailinimo ir klaidingų nuomonių nėra įmanoma. Klysti žmogiška. Bet klaidas reikia taisyti.

Deja, visuomenėje yra žmonių grupė, kuri šito nemoka ir nedaro. Tai kvailiai. Radau puikų straipsnį apie kvailumo dėsnius, kuris, deja, nesensta - „Penki kvailumo dėsniai“.

Autorius tvirtina, kad „kvailumas yra visose populiacijose nekintantis rodiklis. Visose, kokias tik galima įsivaizduoti, kategorijose – lytis, rasė, tautybė, išsilavinimas, pajamos – jose yra fiksuota dalis kvailų žmonių. Yra kvailų profesorių. Yra kvailų žmonių Davose ir JT Generalinėje asamblėjoje.“

Negali nesutikti su šiuo požiūriu. Beje, Lietuva čia ne išimtis, nors Juozas Erlickas gali ir kitą nuomonę turėti.

Pajuoka, pašaipa ironija ar satyra – tai priemonės, kurios, anot autorių, turėtų ginti mus nuo kvailių arba bent mažinti jų skaičių. Deja, tos priemonės kvailių beveik neveikia. Dažniausiai toks asmuo nepripažįsta padaręs klaidą, todėl iš jos mokytis negali. Deja, iš klaidų mokosi tik protingi. Jie netgi jas sėkmingai ištaiso.

Ar galima nugalėti kvailystę? Atsakymas neigiamas. Jų buvo, yra ir dar bus.

Tikslas galėtų būti kitoks - mažinti jų skaičių, ypač valdančiose struktūrose: Seime, ministerijos, mokyklose. Nors pirmas noras, susidūrus su kvailiu – jam padėti, pamokyti, tačiau iš tikro kvailystė įsliūkina į žmones dar ankstyvoje vaikystėje.

Erazmas Roterdamietis 1509 m. Anglijoje su nepaprastu įkvėpimu parašė satyrą „Pagiriamasis žodis kvailybei“, ji išleista 1511 m. Paryžiuje. Šis Renesanso teologas aprašė kvailybę – lotyniškai Stultitia, – kaip atskirą esybę, kilusią iš turto dievo ir jaunystės nimfų. Kiti regėjo ją kaip tuštybės, užsispyrimo ir pamėgdžiojimo kombinaciją. Tik XVIII a. viduryje kvailumas pradėtas sieti su menku intelektu. Štai Matthijsas van Boxselis, olandų istorikas, išleido knygą „Kvailybės enciklopedija“. Dabar knyga išversta į 17 šalių kalbas. „Visuomenė pasitelkia kvailystę ribodama piliečius, tačiau individas gali tą pačią kvailystę išlaisvinti“.

Kodėl ši tema amžina? Todėl, kad vienas asmuo negali būti visur ir visuomet protingas. Vienoje srityje jis genijus, kitoje ar kitose – analfabetas. Žmonių bendruomenė tarsi išrado vaistą, kuris mažina kvailystės keliamus pavojus, t.y., riboja pavienį žmogų nuo visų sprendimų priėmimo, kurdama komandas. Jos mažina grėsmes, nors visai neapsaugo.

Didžiausios problemos kyla tuomet, kai individas tampa valdžiažmogiu, turinčiu neribotą galią. Tuomet jam nesunku įtikėti savo neklystamumu. Ir vargas, jei nėra būdų tokį pašalinti.