Kalėdų dovanėlės

O ponia Palmira štai ką prisiminė ir pasvarstė: "Aš negaudavau jokių dovanų - Kalėdas, teisingiau, Kūčių vakarą pamenu tik iš tolimos vaikystės kaime, kai močiutė atnešdavo labai skaniai kvepiančių obuolių. Mano a. a. tėvai, deja, nešvęsdavo Kalėdų (būdavo darbo dienos), švęsdavom tik naujuosius. Bet dovanų dovanoti nebuvo mados - didžiausia dovana būdavo, jei pavykdavo "gauti" mandarinų, apelsinų. Žinau, jog nemažai mano kartos žmonių (tada - vaikų) Kalėdų nešvęsdavo, bet.. dabar vengia tai pripažinti. Įdomu, kodėl? Kūčios man atgimė jau studijų metais Vilniuje - aname krašte ir dėdės šeima, ir bičiulės tėvai tradicijų laikėsi. Nuo tada pati visada švenčiu Kūčias - man tai gražiausia šventė."

O ponia Jolanta papasakojo štai ką: "Viską mano šeima švęsdavo - ir Kūčias su "plotkelėmis" iš bažnyčios su 12 patiekalų (spanguolių kisielius, kūčiukai su aguonų pienu, žuvies patiekalai, pupų, morkų, svogūnų salotomis ir kitais gardėsiais), ir Kalėdas, ir Naujuosius. Visada buvo išpuošta eglutė su stikliniais žaisliukais. Eglutę puošdavom visa šeima - a. a. Mamytė pasakodavo žaisliukų istorijas. Užaugę ir mes dar pripiešdavome savo žaisliukų. Ant eglės viršūnės būtinai visada būdavo užmaunama didelė stiklinė raudona žvaigždė. Po eglute rasdavome ir dovanų - įvairių žaislų, rankų darbo dovanų, saldumynų. Palaimintos buvo dienos - Kūčios, Kalėdos, Naujieji metai. Ir dar tarp tų švenčių gruodžio 26 d. mūsų auksinio Tėveliuko gimtadienis. Naujieji metai buvo ypatingi fejerverkais, žiūrėdavau per TV žiburėlius, po 24 val. jaunesni eidavom prie Pempininkų eglės (dabar ten automobilių stovėjimo aikštelė). Šiltos, jaukios mūsų šeimoje buvo žiemos šventės. Dabar esu toli nuo Lietuvos, to man labai trūksta... Šeima Klaipėdoje, sesutės aplanko Tėveliuką, atsiunčia nuotraukų, labai tai šildo, pakalbam ir gyvai internetu prie šventinių stalų, smagiai pasijuokiam, krūvas linkėjimų prilinkim, kaip ir šalia pasijaučiam, tik kad apkabinti neina - per toli..."

Kalėdinis palinkėjimas

Savotiškas, sakyčiau. Bet jis - pačiam gale, o kol kas visa istorija: "Kol maniškė darbe, nusprendžiau išplauti laiptinę. Pas mus daugiaaukščiame nėra valytojos, todėl laiptinę plaunam paeiliui. Tai yra savo aukšto dalį. Kas tris mėnesius. Tai va, ir nusprendžiau išplauti. Na, kaip nusprendžiau? Mano mylimoji, išeidama į darbą, gražiai perspėjo. Tiksliai pažodžiui neatsimenu, bet supratau, kad geriau išplauti. Išsinešiau kibirą vandens, net su kaušeliu ploviklio ir grindų šepetį. Pamirkau, išspaudžiu, brūkšt pirmyn - atgal... Pamirkau, išspaudžiu, brūkšt pirmyn - atgal. Girdžiu, už nugaros durys atsidaro. Aš dar labiau brūkšt, brūkšt, brūkšt. Tegul kaimynai mato, kas čia toks - super ultra geras žmogus šalia gyvena. "Ką čia dirbi?" - staiga atsklinda iš laiptų viršaus nepatenkintas kaimyno balsas. O kaimynas mūsų toks paprastas. Asfaltą kloja. Rankos bicepsas kaip mano kojos šlaunis. Ūgis netoli dviejų metrų. Galva plika su keliais randais (matyt, kastuvo darbe nepasidalino). Ir nosis, keičianti spalvas, priklausomai nuo algos gavimo dienos. Žodžiu, kai blaivus,visai geras žmogus, todėl atsisukęs bandau užuosti, ar kas nors gresia, ar šiaip klausia. Lyg ir blaivus. Galima ir pasikalbėti, jei ką...

"Nematai? Laiptinę plaunu", - atsakau per petį ir vėl sau pamirkau, išspaudžiu... "Ė, stop. Aš ne durns. Matau, kad plauni. Aš klausiu, koroče, kodėl plauni?" Gyvenime, kai tenka bendrauti su tikrais panevėžiečiais, verta žinoti vieną taisyklę. Jokios literatūrinės kalbos ir taisyklingo kirčiavimo bei galūnių, nes kitaip nesusikalbėsit. Todėl "persijungiu" į normalų "bazarą":"A kas tau nepatink, koroče?" - drąsiai atsiremiu į šluotą ir įžūliu žvilgsniu žiūriu jam į nosies galą. Taip ir pačiam drąsiau, ir nereikia susifokusuoti į visą veidą, nes veidelis, aš jums pasakyčiau.... "Ė, girdž, tu gazą nuimk....Man kas nepatink? Man, koroče, nepatink daug visokių "bezpredelų": valdž, mana buvusi boba, šnapsa kaina i liets, nes kai liets, negali dėt asfaltą, a negali dėt asfaltą - nėr babkių, a nėr babkių - nieka gera nėr. "Matau, kad kaimyno veidas rausta ir, įvertinęs visas "mojavimo plona aliumine šluota prieš dvimetrinį kalną" aplinkybes, "gazą" nuimu: "Bazara" nėr, supratau, kad nieka gera. Bet aš prie ko? Aš pagal grafiką laiptinę plaunu, tai kame problema?" "Tai tame ir "bazaras". Ne tava eilė laiptinę plaut. Nuo šiandie mano eilė! Tik susiruošiau, o, girdžiu, kažkas jau brūžija, bl... Žinok, žiauriai sunervinai. Tu gi bachūrs, turi pagaut (mintį), kad taip tikri bachūrai nedara... Negalim be eilės."

Žiauriai susigėdau, kad taip. Priėjau, paspaudžiau plieninę jo ranką ir tariau: "Nepyk, kaimyns. Užmiršau, kad jau gruodžio pirmoji. Esu kaltas ir, manau, mes taikiu būdu išspręsim šią problemą. Bėgu iki parduotuvės tau porą alaus, o tu ramiai pabaik plauti ir nebepyk." Taip ir išsiskyrėm gražiuoju. O juk dėl tokios smulkmenos - laiptinės plovimo galėjom vos ne karą sukelt. Gerų kaimynų, švarių laiptinių ir taikos jūsų namams", - linki istoriją papasakojęs Aurimas.

Kalėdinis laikotarpis - proga vieni kitiems linkėti to, ko patiems galbūt labai trūksta. Linkėkime, - rašykite, skambinkite.

Norėdami pasidalinti rūpesčiais ar džiaugsmais, darbo dienomis skambinkite nuo 10 iki 13 val. tel. (846) 49 34 35 arba rašykite laiškus el. pašto adresu [email protected]