Kaip keičiasi pasaulio tvarka

Pasibaisėtina – vaikai neklauso tėvų, negerbia vyresniųjų... Lyg kažin kur girdėta. Deja, šios mintys - iš 4000 metų senumo papiruso, o skamba taip naujai. Galima būtų daug ginčytis, kas, ko ir kodėl negerbia, bet aš ne apie tai.

Galime stebėti, kad greitėja laikas. Tai kas anksčiau vykdavo šimtmečius, dabar reikalauja dešimties ar net mažiau metų. Ir tai ne teorija, o mūsų dabartis. Vyresnio amžiaus žmonės nesupranta, kodėl paaugliai negali apsieiti be visokių telefonų, internetų ir panašiai. Nes jų jaunystės laikai tokių nebuvo. Anūkas, sužinojęs, kad močiutė gyveno tuomet, kai nebuvo televizijos, stebisi – tai gal ir dinozaurus matei? Kartų nesusikalbėjimas dabar pagrįstas ne patyrimo skirtumo, o technologijomis.

Mūsų jau nebestebina pilnos gatvės demonstruotojų. Piliečiai pavargo nuo tuščių debatų, pažadų, jie nori pokyčių čia ir dabar. Laukti kitų rinkimų jiems trūksta kantrybės, o ir patys rinkimai, jų technika, nuvilia ne vieną. Prancūzija, Brazilija, Iranas ar Turkija – skirtingos šalys, skirtingos demokratijos, bet veikimo būdas tas pats. Vargu ar noras tobulinti demokratiją yra visur vienodas, tačiau rutina užmuša gyvybinius bendruomenės augimo procesus. Seni kailiai nebetalpina augančio organizmo. Tai, kas tiko šimtmečiais, turi būti keičiama, tik neaišku kuo. Net atskirų miestų gyventojai nesitaiko su valdžios neveiklumu, reikalauja tiesiogiai, nelaukdami rinkimų.

Neapibrėžtumas tapo mūsų gyvensenos bruožu. Kaip ir iš kur rasis naujos technologijos, kokie bus mokslo atradimai, kuo važiuosime po dešimties metų, kaip rengsimės ateityje? Nes mados veda nežinia kur: vyriškos moterys, moteriški vyrai, suplyšusios kelnės ir nešlampantys, purvą atstumiantys drabužiai. Visokios naujovės laužo tradicijas, siūlo keitimus, kelia nerimą ypač vyresniems, tiek valdžia, tiek amžiumi.

Net mokslas šuoliuoja taip, kad lieka neaišku, kur tiesa, o kur kažkas kita. Tai pranešama apie stebuklingą tabletę medicinoje, tai gąsdinama, kad dirbtinis intelektas išstums darbininkus ir tarnautojus, o pasaulinis atšilimas užtvindys pusę pasaulio žemynų. Gal tai ir nebūtų baisu, jei ne dėmesio ir lėšų nukreipimas neegzistuojančioms problemoms spręsti.

Net mūsų valstybės istoriją imasi savintis kaimynai. Pasirodo, Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė buvo baltarusiška. Tai sako šios valstybės oficialus prezidentas. Pomėgis keisti istoriją tapo populiarus visame pasaulyje, ypač Rusijoje. Tai TSRS nepuolė Suomijos ir nenuglemžė dalies teritorijos, tai Lenkijoje beveik nebuvo, tik užėmė „laisvas“ teritorijas.

Mūsų taip garbinama medicina turi tokių trūkumų, nuo kurių leipsta ausys. Kas keletą metų žmogaus organizme atrandami nauji organai. Vis dažniau randasi šarlatanai, kurie gydo soda, šlapimu, homeopatija. Net mūsų maistas iki šiol nėra mums pažįstamas. Radau teiginį moksliniame straipsnyje, kad mes nežinome 2/3 mūsų valgomų dalykų pilnos sudėties. Iki šiol neįmanoma tiksliai nurodyti, kaip valgymai veikia mūsų intelektą ar net sveikatą.

Nekelia optimizmo ir kitos sritys. Štai senoji pedagogika nebetinka vaikams ir jaunimui, o naujesnės niekas neatranda. Dešimtis metų taikyti kalbos metodai tinka tik nesveikiems, skundžiamasi moksleivių perkrova, mokoma ateityje nereikalingais tapsiančių dalykų - tai dabarties mokyklų bruožas. Lyg viskas aišku kaip ant delno, bet reikia „kalti“,  ne mokytis. Nesiruošiu dalyti vertingų patarimų, nes yra visokie centrai ir institutai, bet man neaišku, kodėl išlaidos švietimui leidžiamos taip beprasmiškai. Mokyti reikia to, kas bus reikalinga ateityje, be ko negalima apsieiti dabar buityje ir darbe.

Tai lyg ir paprasta. Kodėl ne visiems?

Gražiausia netvarka kol kas klostosi informacijos skleidimo srityje. Vienas iš naujausių žmonijos išradimų yra melagiena (fake news). Internetas atskleidė daug galimybių. Mokslininkams - dalintis savo pasiekimais, moksleiviams - padarytais namų darbais, žurnalistams - skleisti savo straipsnius visai žmonijai, valdžioms - tiesiogiai bendrauti su piliečiais, bankams - gauti ar atimti pinigus. Vardinti galima labai daug, bet ne tai yra esmė. Galimybės būna ne tik teigiamos, bet ir neigiamos. Internetiniai karai jau seniai ne teorija, o dabartis. Viena valstybė sunaikino kitos atominės programos įgyvendinimą per komunikacinius tinklus. Tai, beje, faktas. Tad kariauti galima net tik tankais ar raketomis, bet ir kompiuteriais. Nors apie išpuolius girdime, bet karo daugelis nepripažįsta.

Mano patirtis sako, kad sunkiausia tampa skirti melą nuo tiesos. Kiek ankstėliau buvo galima remtis autoritetais, knygomis, laikraščiais ar televizija. Dabar melo pilna visur, ypač laikraščiuose ir televizijose. Bet kuris informacinis kanalas gali taip driokstelėti, kad dūmai pasaulį užtemdys. Tos žinios primena reklamas, kurių tikslas parduoti melagieną.

Sunku skirti melą nuo tiesos, čia joks dirbtinis intelektas nepadeda, reikia proto.

Savo kritiško proto.