Taip, šiemet jokių priekaištų nei vasarai, nei rudeniui. Bet visai netrukus prasidės darganos, o gal jau kokia šlapdriba bandys apsireikšti ir žiemą. Tuomet juk apims toks vasaros ir saulės spindulių ilgesys. Kai kadaise savaitėlę viešėjau Kanarų salose gruodžio mėnesį, be galo pavydėjau senjorams švedams, norvegams, vokiečiams ir netgi italams iš šios šalies šiaurės, kurie nuo visų darganų ir sniegų pabėga į Kanarų salas. Čia jie tarsi mūsų paukščiai Pietuose žiemoja panašiai - nuo lapkričio iki kovo. Kai bendraudama su jais neslėpiau susižavėjimo jų gyvenimo būdu, agitavo taip gyventi ir man. Lietuviškas išdidumas neleido minėti pensijos dydžio. Todėl kažką mykiau apie privalomą buvimą Lietuvoje ir žiemą.
Keli "Vakarų ekspreso" skaitytojai prašė patarimo, kur jiems važiuoti "pasigraibyti" saulės spindulių, kai prasidės rudens darganos ir žiemos rūstybė. Be kita ko, internetinėse platybėse skaičiau pranašystes, kad atsliūkinanti šiųmetė žiema būsianti rūsčiausia per šimtmetį...
Na, per daug atsakomybės patarti vietą, kuri patiko man. Juk dažniausiai tai priklauso visai ne nuo architektūros įspūdingumo ar nacionalinių virtuvių monų, o tiesiog nuo kelyje pasitaikiusių žmonių. Ir ne kiekvienam jie gali pasitaikyti. O tuomet - ir to vietovės, miesto šarmo nepagausi. Todėl pasidomėjau, ką keliauninkams pataria keliautoja ir rašytoja Akvilė Kavaliauskaitė. Jos pamėgtų miestų, kuriuose lankėsi ne kartą, sąrašėlis būtų toks: Barselona, Maljorka, Budapeštas, Buenos Airės, Havana, Liverpulis, Puerto de Santiago (Tenerifė), Tbilisis, Roma, Amsterdamas. Kaip matome, daugelis širdin tilpusių vietovių - saulėtos ir šiltos. O ką galėčiau pridurti aš? Būtinai - Veneciją, kurią esu įsimylėjusi. Du kartus joje lankiausi vasarą, o dabar tenai atsidurti norėčiau žiemą, kai patvinsta San Marko aikštė, kai su botais iki kirkšnių reikia vaikščioti mediniais liepteliais. Man tai atrodo egzotika, o venecijiečiai panašiai kaip Rusnės gyventojai galbūt svajoja apie estakadą...
Patarčiau ir Esaverą aplankyti. Šis miestelis ant Atlanto krašto Maroke. Iki šiol tebesinešioju jo vaizdą širdyje: kitaip nei likusiame geltoname oranžiniame Maroke, Esaveroje vyrauja balta ir mėlyna spalvos. Mėlynai dažyti žvejų laiveliai, mėlyni baltų namų apvadai. Tai dar labiau paryškina tuaregų mėlyni apdarai ir tiurbanai. Esaveroje kadaise spietėsi hipių kolonijos. Galbūt todėl, atvykus į šį miestelį, apėmė toks nežabotos laisvės pojūtis. Bet tą jaučiau aš, o kitą gali ir nesužavėti balta ir mėlyna spalvos, o kitas gal ir nepajus to laisvės skrydžio. Žodžiu, pavojinga kažkam rekomenduoti tai, kas yra patikę tau. Su viena drauge iki užkimimo ginčijomės dėl Florencijos. Ji man paliko patį niūriausią įspūdį iš visų vietų, kurias esu lankiusi. Taip, žinau, kaip Florencija vertinama dėl architektūros, dėl jos praeities, įžymybių istorijų. Bet mūsų grupė į Florenciją atsigrūdo vakarėjant, kai pliaupė lietus. Pamatėme tik šį tą, o likusį laiką tiesiog slėpėmės nuo lietaus kavinėse. O paskui kažkur ant galbūt benamių paliktų jų nakvynių lovų - kartonų. Tad įspūdžiai būna labai kontrastingi. Ir dėl įvairių priežasčių. Tiesa, niekam nepatariu nevažiuoti į Florenciją. Nes suprantu, kad būtent dėl lietaus ir nuovargio, patirto sugedus autobusui, Florencija man ir keliems bendrakeleiviams liko tokia atgrasi.
Taigi, artėja rudens darganos ir žiemos rūstybė. Pusmečiui į šiltus kraštus kaip paukščiai daugelis neturime jokių galimybių nuplasnoti ir ten gyventi. Bet savaitėlei kitai pašildyti kaulus gali leisti sau net senjorai, skraidydami pigių skrydžių lėktuvais, apsigyvendami ne penkių - septynių žvaigždučių viešbučiuose...
Norėdami pasidalinti rūpesčiais ar džiaugsmais, darbo dienomis skambinkite nuo 10 iki 13 val. tel. (846) 49 34 35 arba rašykite laiškus el. pašto adresu [email protected]
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą