Kai keičiasi normos

Blogiausia, kad tai lydi kaita. Sena lyg ir atmetama, o kas bus nauja ir gera – neaišku. Naujovės būna skirtingos – vienos padeda, kitos kenkia. Mobilus telefonas lyg ir gerai. Bet kai visi nebemato pasaulio, o tik ekranus, lyg ir blogai. Televizija yra informavimo priemonė. Lyg ir gerai. Bet kartais ji tampa propagandos įrankiu. Tai blogai. Greitas maistas leidžia numalšinti alkio poreikį. Lyg ir gerai. Bet nutukusių žmonių ir susirgimų skaičius išaugo dešimtimis kartų. Lyg ir blogai.

Didžiausi sunkumai kyla brandaus amžiaus žmonėms. Anksčiau taip nebūdavo. Tai yra tiesa. Pasaulis keičiasi taip greitai, jog ne tik jį suprasti, bet ir prisitaikyti sunku. Kaip sakė vienos pasakos herojė: pas mus, norint likti vietoje, reikia gana greitai bėgti.

Mūsų laikas toks, kad civilizacijos vėl pradeda maišytis. Emigrantų srautai užliejo Europą. Azijoje atgimė senos, didybės siekiančios valstybės, Australija tapo naujadaru. Tai pasaulis toli nuo mūsų. Bet ir mes turime problemų, kurios mums buvo svetimos, o dabar tapo savomis.

Nuo vaikystės mes mokomi, kas yra gerai, o kas blogai. Pasaka „Du godūs meškiukai“ parodo, kad su svetimais savų problemų neišspręsi. Godumas lieka nubaustas. Vilkas ir septyni ožiukai pamoko, kad pašaliečiams durų nereikia atidaryti. Galiu tęsti ir tęsti, apibendrintai matome, jog drąsa, ištikimybė, žodžio laikymasis, pagarba pasauliui sudaro jų aibę.

Būtų gražu, jei nebūtų liūdna. Daugelis tų vertybių, elgesio normų gyvenime tarsi negalioja. Vienos didelės valstybės vadovas savo nuomonę per dieną pakeičia kelis kartus, kitos, mūsų kaimynės, prezidentas dvidešimt metų žada ir nieko gera nepadaro, o jis vis dar lyderis. Štai ir mūsų didieji laikraščiai labiau mėgsta sensacijas, nei tiesą.

Pesimistai sako, kad pasaulis rieda į pražūtį, bet aš su tuo nesutinku. Tiesiog jis kinta mums nelauktu būdu.

Dar apie klausimus. Ar pliaukštelėjimas vaikui per užpakalį yra pažeidimas? Ar už vaikus atsako tėvai, ar valstybė? Ar aktyvus žvilgsnis į merginą ir moterį – pažeidimas? Ar prisilietimas prie bendradarbio/bendradarbės yra priekabiavimas? Ar dingo solidarumas iš visuomenės vertybių? Ar mes pakantūs kitoms kultūroms? Deja, klausimai ne retoriniai, nes kartais randasi taisyklės, vadinamos įstatymais, ir jų pažeidimai brangokai kainuoja.

Moralė yra mechanizmas, kuris skirtas bendruomenės išgyvenimui. Šeimai, brigadai, miestiečiams ar valstybės grupėms – tautoms. Jos pagrindu yra bendrabūvio sukaupta patirtis, pateikiama kaip elgesio normos ir idealai. Labai abstrakčiai - kas yra gerai ir kas yra blogai. Bėda čia ta, kad tie dalykai kinta. Gerai, kai laikas teka lėtai, tuomet veik niekas ir nepastebi keitimosi. Bet jei gyvenimas užverda, vyksta revoliucijos, perversmai, tada sutrinka normų bei idealų radimosi mechanizmas per sukautą patirtį, nes jos tiesiog dar nėra.

Šiuo metu naujų normų bei idealų kūrimas vyksta diskusijose, politikoje, gatvėse. Taip keičiasi požiūris į praeitį – paminklų griovimas ar nukėlimas Lietuvoje ar JAV. Kur kultūringiau – spręskite patys. Jei kas nesutinka su valdžia, irgi eina aiškintis į gatves. Taip buvo Lietuvoje ir vyksta JAV bei Honkonge. Kur kultūringiau?

Dabar pasaulis tampa vis labiau homogeniškas. Tautiečiai gyvena ir dirba užsieniuose. Todėl mes ne tik virusą parsivežam iš Anglijos ar Kanados, bet ir kai kuriuos įpročius. Vienas iš ryškesnių – lyčių lygybės ir santykių klausimai. JAV užplūdusi teismų banga dėl priekabiavimo kilstelėjo šią problemą ir Lietuvoje. Galima matyti, kad tai, kas buvo normalu ankstesniais laikais, tapo nenormaliu elgesiu šiandien. Panašiai ir su vaikų auklėjimu, tėvų atsakomybe. Net juridiškai vaikų mušimas gali būti baudžiamas, nors logiškai kyla klausimas – kas tuomet atsakingas už vaikus: tėvai ar valdžios institucijos?

Mes dažnai pamirštame, kad tikrovėje yra labai nedaug juodo ir balto, visiško blogio ir visiško gėrio. Mes gyvename spalvų pasaulyje. Keičiasi moters vaidmens pasaulyje samprata, ji tampa lygiateise vyriškumui, todėl randasi priekabiavimo istorijos. Keičiasi kultūros samprata. Tai, kas anksčiau buvo uždara, tautiška, tampa atvira ir bendražmogiška. Mums bene aktualiausios  politiškumo ir padorumo sankirtos moralėje. Senos normos ir idealai jau mažai tinkami, o naujų vis dar neturime. Jei normos būtų labai griežtos, tai politikai galėtų ir išnykti. Panašiai, kaip su mokyklų direktoriais šalyje, jų tiesiog pradėjo trūkti.

Moralės normos formuojasi gana lėtai. Ir vienintelis būdas joms rastis yra svarstymas, visuomenės diskusijos. Bet jos negali būti „nuleistos iš viršaus“, niekas negali sukurti idealo. Todėl žmonių grupės ir visuomenės sluoksniai turi sugebėti sukurti tai, ko dar nebuvo, sukurti tokius bendrabūvio principus, kurie ne tik leis, bet ir užtikrins ėjimą pirmyn. Tradicine kalba – progresą.

Gaila, kad niekas to negali padaryti už mus, teks patiems.