Nors jau baigiu nugyventi amželį, bet dar niekada nesu mačiusi, kaip jie išskrenda. To teiravausi Rambyno nacionalinio parko kultūrologės Giedrės Skipitienės. Mat Bitėnuose yra trečia pagal dydį Lietuvoje baltųjų gandrų kolonija. Ji nupiešė nostalgišką vaizdą: "Kaip jie išskrenda, nelabai matome ir mes, nes jie, pakilę iš savo lizdų, suka gal septynis aštuonis ratus vis aukštyn ir aukštyn, tarsi lėktuvų pilotai apžvelgdami savo įgyventą vietą, ir dingsta dangaus mėlynėje. Jie būtinai išskrenda vaiskią, be debesų dieną. Gali tik spėlioti, kokie sinoptikai jiems praneša apie orus. Dažniausiai tai nutinka rugpjūčio 25, 26 dienomis", - pasakojo ji.
O Bitėnų žmonės teigė, kad su gandrų skrydžiu tarsi sustingsta jų gyvenimai. Iki pavasario, kai tie paukščiai vėl sugrįžta. Jie parplasnoja visai nekolektyviškai. Pirmiausiai parskrenda labai pavargęs patinas remontuoti lizdo, o paskui, po kokių dviejų savaičių - ir patelė. Ir gyvenimas vėl slenka savo ratu. Bet kas tie čiurliai ar gandrai miesto žmogui? Tik kodėl net pačiam didžiausiam miesto džiunglių adeptui taip suspaudžia širdį, kai galbūt net ir virš savo daugiabučio pamato praskrendantį trikampį visai jam nepažįstamų paukščių? Nes jis pats tikriausias ženklas - vasara baigėsi. O pavasarį tuos pargrįžtančius trikampius pamatę džiūgaujam - tuoj tuoj, ak, kaip pagyvensime. Bet dėl įvairių priežasčių ta vasara ir prabėga nespėjus sumirksėti. Ir pradedi graužtis, kad savo rankomis nenusiskynei žemuogėlės pievų vidury ar pamiškės pakrašty, kad taip dar ir neišsimaudei vėsioje Baltijoje, kad pražiopsojai bijūnų žydėjimą, o jau jurginai linguoja ne po tavo langu.
Sinoptikai dar žada vasaros tąsą. Skatinu save ir jus stverti vasarą už skverno. Ventės rago ornitologai sako, kad šį savaitgalį, visko gali būti, - plasnos nendrinukės, pečialindos, devynbalsės. Nes jos - vasaros paukščiai, išskrendantys anksčiausiai.
Bet dar ne ruduo. Stverkim vasarą už skverno...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą