Jos didenybė eilė

Kasdieninė grūstis poliklinikose, ligoninių priėmimo skyriuose, o kai kurių specialistų konsultacijų žmonėms tenka laukti kone pusmetį!

Visiems žinoma patarlė sako, kad mažas akmenėlis didelį vežimą verčia. Būtent taip atsitiko ir Lietuvoje, kai neįvertinus mūsų sveikatos apsaugos sistemos infrastruktūros galimybių, žmonių psichikos ypatumų, migracijos mastų, reformos vežimo ratai, vaizdžiai tariant, nuolat kliūva už visokių akmenų ir akmenėlių. Yra keista, kad reformuodami sveikatos apsaugos sistemą naudojomės patirtimi valstybių, kur medicininių paslaugų teikimas gyventojams veikia beveik be priekaištų.

Tad klausimas labai paprastas - kur yra mūsų nesėkmės priežastys ir ar galima jas ištaisyti?

Sunkus reformos vežimas

1995 m. sekant kitų valstybių patirtimi Lietuvoje buvo įsteigta šeimos (bendrosios praktikos) gydytojų specialybė. Šių specialistų užduotis - konsultuoti pacientus sveikatos klausimais, teikti jiems kvalifikuotą nespecializuotą pagalbą, prižiūrėti lėtinių ligų eigą, koordinuoti ligonio veiksmus gydant ligą. Štai jau dešimtmetį lyg per akmenuotą lauką jie tempia sunkų sveikatos sistemos reformos vežimą stengdamiesi užtikrinti pacientų pirminę sveikatos priežiūrą.

Padaryta daug, sistema lyg ir veikia, tačiau tiek sergantieji, tiek patys gydytojai negali pasakyti, kad viskas yra gerai. Atvirkščiai - kuo toliau, tuo ryškiau matomos reformos negerovės ir ydos.

Svarbiausia jų - neįvykusi pirminės sveikatos sistemos decentralizacija. Iki šiol turime milžiniškas poliklinikas, kur kasdien susiburia didžiuliai kiekiai pacientų, o tai provokuoja visų įmanomų rūšių infekcijas. Ne paslaptis, kad žmogus atėjęs pas gydytoją išsirašyti kompensuojamųjų vaistų recepto neretai namo grįžta pasigavęs kokį nors užkratą. Kitą dieną jis jau laukia eilėje prie gydytojo kabineto durų kentėdamas nuo ūmios infekcijos.

Šią problemą turėtų išspręsti elektroniniai receptai, bet dėl dalies gyventojų kompiuterinio neraštingumo ir dėl niekaip normaliai veikti nepradedančios sistemos viskas lieka kaip ir prieš ketvirtį amžiaus. Ir, vargu, ar tuo reikia labai stebėtis.

Sveikatos reformos biurokratai sukūrė tokią sistemą, kad rašant elektroninį receptą į jį reikia surašyti veik visą paciento ligos istoriją, o tai atima marias laiko.

Prityręs gydytojas paprastą receptą išrašo per 2-3 minutes, o net ir labai stengdamasis elektroninį receptą rašydamas jis vargiai įtelpa į 15 minučių. O tai reiškia, kad eilė už jo kabineto durų trumpėja skausmingai lėtai.

Dėl neįvykusios decentralizacijos gydytojų paslaugos gyventojams prieinamos netolygiai. Gydytojų skaičius, tenkantis 10 000 gyventojų, skirtingose savivaldybėse skiriasi net tris kartus. Ir taip sunkią situaciją komplikuoja dar ir tai, kad didesnė pusė šeimos gydytojų yra vyresnio arba net pensinio amžiaus, ketvirtadalis jų nuolat serga, tad likę turi prižiūrėti nesveikuojančių kolegų pacientus, dėl ko sunkiai pakeliami darbo krūviai tampa tiesiog neįveikiami.

Neapsikentę tokių darbo sąlygų ir menko atlyginimo iš Lietuvos kasmet emigruoja dešimtadalis šeimos gydytojų. Nuo jų neatsilieka ir slaugytojos, būriais traukiančios į Skandinaviją, Jungtinę Karalystę, Vokietiją, kur darbo krūviai pakeliami, o atlyginimai užtikrina orų gyvenimą, saugią senatvę.

Visos aukščiau išvardintos bėdos, nors iš pažiūros atrodo paprastos, sprendžiamos sunkiai. Jos susijusios su bendra valstybės politika, nuo kurios priklauso jaunų specialistų ruošimas, atlyginimų kėlimas, darbo sąlygų gerinimas, biurokratijos mažinimas, kas savaime šeimos gydytojų specialybę darytų patrauklesnę, jų darbą - efektyvesnį. Dėl to augtų pacientų pasitikėjimas, gerėtų gydymo rezultatai, mažėtų emigracija. Tačiau politikų ausys šioms paprastoms tiesoms išgirsti yra nepritaikytos.

Vėjais paleisti pinigai

Deja, tai toli gražu ne visos problemos, susijusios su pirminės pagalbos teikimu pacientams. Iš veikiančių 442 pirminės sveikatos priežiūros įstaigų tik apie 50 proc. yra privačios. Vadinasi, valstybė yra užsikrovusi ant pečių visiškai nereikalingą priedermę rūpintis kone 220 įstaigų pastatais, jų remontu, infrastruktūra, mokėti už komunalines paslaugas, ryšius, transportą. Taip kasmet išleidžiami šimtai milijonų galėtų būti panaudojami pacientams gydyti, gydytojams ruošti, jų kvalifikacijai kelti, medicininei įrangai įsigyti, vaistams kompensuoti, inovacijoms diegti. Tačiau, nežiūrint nieko, valstybė su tokia kupra tamposi jau daug metų, vėjais paleisdama visų mūsų uždirbtus pinigus.

Jau dabar yra aišku, kad vienas šeimos gydytojas ir slaugytoja visų pirminės sveikatos priežiūros reikalų išspręsti nepajėgus. Paprastai laikoma, kad jo veikla efektyvi jei išsprendžiama 80 proc. pacientų problemų, o Lietuvoje tas rodiklis vargiai siekia 60 proc. Akivaizdu, kad norint pasiekti geresnių rezultatų, t.y. priartėti prie Europos vidurkio, reikalinga šeimos gydytojo komanda, kurią sudarytų akušeris, socialinis darbuotojas, psichologas. Tada pacientams reikalinga pagalba ir konsultacijos būtų suteikiamos operatyviau, negaištant laiko eilėse ir negadinant savo bei kitų nervų.

Situacija pagerėtų ir tuo atveju, jei šeimos gydytojai atliktų visas jiems priskirtas kompetencijas. Valstybės kontrolei atlikus tyrimą paaiškėjo, kad net trečdalis jų dėl įvairių priežasčių to nepadaro. Taip nepanaudodami profesinių studijų metu įgytų žinių jie ne tik netobulėja, bet pamažu praranda dalį gebėjimų ir įgūdžių, nesukaupia patirties reikalingos savarankiškai ligų diagnostikai ir gydymui.

Kai specialistai, į kurių paruošimą valstybė investavo didžiulius pinigus, dirbdami tiesioginį darbą praranda kvalifikaciją, yra nenormalu, tačiau ar visada dėl to kalti jie patys?

Medicininis šantažas

Keičiantis laikams keičiasi ir ligonių kontingentas. Atrodo neįtikėtina, bet faktas, kad yra pacientų, kurie šeimos gydytoją aplanko net 100 kartų per metus! Jie visiškai pasitiki gydytojais ir apie kiekvieną savo sveikatos potyrį laiko pareiga skubiai jį informuoti. Kita dalis medicininių žinių prisirenka iš TV ir radijo laidų arba skaitydami įvairią medicininę literatūrą, kur populiariai aprašomos ligos, jų gydymo būdai, nurodant kiek ir kokių vaistų reikia vartoti. Toks žinojimas nėra kenksmingas, jei pats ligonis jį vertina kaip bendrą išprusimą, suvokia, kad perskaitęs vieną kitą straipsnį ar pažiūrėjęs kelias televizijos laidas netampi gydytoju. Deja, taip būna ne visada!

Išanalizavus priežastis dėl ko šeimos gydytojai siunčia ligonius konsultuotis pas specialistus nepanaudoję visos savo kompetencijos galimybių, išryškėjo stulbinantys dalykai. Pirmiausia paaiškėjo, kad 40 proc. pacientų iš viso nereikėjo siųsti pas konsultantus. Matyt, nereikia išsamiai aiškinti, kad išsprendus šią problemą eilės pas konsultantus sutrumpėtų beveik per pusę. Dar apie 20 proc. pacientų, užsiregistravusių pas konsultantus, iš viso nesiteikia atvykti arba bent jau pranešti, kad neatvyks.

Kodėl taip atsitinka?

Pasirodo, kad 39 proc. siuntimų išrašomi todėl, kad to reikalauja patys pacientai, nes yra įsitikinę, kad jiems reikalingas būtent toks, o ne kitoks gydymas.

Šeimos gydytojai yra spaudžiami į kampą gąsdinant skundais, skambučiais žurnalistams ir politikams, teisinėmis pasekmėmis bei kitomis nemalonėmis. Toks medicininis šantažas nėra retenybė, pats ne kartą esu matęs siuntimus gydytis stacionare, kur šeimos gydytojas yra užrašęs "pacientui pageidaujant".

Konsultantų paslaugos, stacionarinis gydymas kainuoja didžiulius pinigus, ir kai pacientas, kurio problemas be vargo galėjo išspręsti šeimos gydytojas, vartosi ligoninės palatoje, tiesiogine prasme deginami sveikatos apsaugai skirti biudžeto pinigai, o tie ligoniai, kuriems tikrai reikalingas stacionarinis gydymas, turi kantriai laukti savo eilės.

Ne be nuodėmės yra ir patys šeimos gydytojai. Ta pati analizė atskleidė dar vieną faktą. Pasirodo, kad trečdalis apklaustųjų siunčia pacientus į stacionarus, nes nenori prisiimti atsakomybės dėl gydymo. Situacija dažniausiai nebūna labai sudėtinga, juoba reikalaujanti stacionarinio gydymo. Logika, tokiu atveju, paprasta - pacientas labai ambicingas, irzlus, piktas, viskuo nepatenkintas, tad neduok Dieve, jei kas nors atsitiks!. Taip vėl vėjais paleidžiami tūkstančiai, ilgėja eilės, gadinami pacientų nervai.

Psichologiniai veiksniai medicinoje vaidina svarbų vaidmenį. Kai darant reformas tam neskiriamas deramas dėmesys, gerų rezultatų sunku tikėtis.

Taip atsitiko ir pas mus, kai neįvertinę mūsų žmonių konservatyvumo, mąstymo būdo, gydymosi įpročių, požiūrio į savo ligas ir mediciną apskritai, sukūrėme sistemą, kurią, fizikų terminais sakant, iš karto išderinome. Vietoje to, kad pagrindinį lėtinių ligų gydymą, jų profilaktiką ir kitas paslaugas perkeltume ant šeimos gydytojų pečių, mes viską sujaukėme. Didelė dalis čia išvardintų funkcijų kažkaip nepastebimai vėl atkeliavo pas konsultuojančius gydytojus, grįžo į ligonines. Ir tai yra negerai dėl daugelio priežasčių.

Valstybinė sveikatos sistema labai imli piniginėms lėšoms, nemaža jų dalis buvo skirta šeimos gydytojų paruošimui. Dabar lieka tik apgailestauti, kad palaipsniui jie tampa savotiškais dispečeriais, kurie pildo krūvas visokių dokumentų, nukreipia ligonius tyrimams pas konsultantus arba gydytis į stacionarą. O juk jiems buvo numatyta visiškai kitokia misija!

Situacijai pakeisti yra vienintelis kelias - kruopščiai išanalizavus visas sveikatos sistemos reformos klaidas bandyti ją iš naujo suderinti taip, kad šeimos gydytojai dirbtų savo darbą, konsultantai konsultuotų sudėtingesnius ligų atvejus, stacionare būtų gydomi sunkūs ligoniai. Tada pacientams nereikėtų laukti ilgiausiose eilėse, o sveikatos apsaugai skirti pinigai būtų panaudojami kiek įmanoma efektyviau ir pagal paskirtį.

Ko gero, tai vienintelis būdas susidoroti su nūnai ir ligonių, ir gydytojų gyvenimą nuodijančia jos didenybe eile!