Nuo spalio 23 d. iš namų nosį tebuvau iškišusi gal penkis, gal septynis kartus...
Kartais tokie sparnai prasikala! "Lėkčiau, lėkčiau, kad galėčiau"... Galiu, bet kažin kokia "sprendžyna" (spyruoklė) priveržta. Ji ir sulaiko.
Labiausiai norėčiau pas draugus. Kokioje terasoje kad ir su kailiniais pasėdėti, tiesiogine prasme sakau - varnas paskaičiuoti. Mat vieni draugai labai bičiuliaujasi su jomis. Oi, kokios protingos ir gudrios.
Kitų bičiulių terasoje pasikalbėtume apie medų ir bites - turi kelis avilius.
Dar pas vienus apžiūrėčiau tikriausiai jau pumpurais pritvinkusius vaismedžius, magnolijas paglostyčiau, gal ir bandančias žalius lapus iš svogūnėlių iškišti tulpes pamatyčiau... Susilaikau, į svečius nesiprašau...
O telefoninių svečių ir viešnių mano kamaroje nestinga. Dažniausiai besiguodžiančių: "Nebeištversiu..."
Ieškau žodžių ir argumentų padrąsinti, tarsi viltimi apkabinti. Argumentų - "prūdai": ir apie karus, ir apie marus, ir apie tremtis. Tam tarpui paguodos ieškojęs lyg ir apsiramina. Bet juk žinau - taip norėtų pasimatyti su dukterimi ar sūnumi, anūkėliais, gyvenančiais tolybėse. O kartais - tik už kelių namų kvartalų. Bet... Bet, bet, bet.
Taip ir gyvename ant ribos: ištversiu - neištversiu. O juk pagaliau ir ištvėrę, ar staigiai neprisiskaldysime malkų? Kaip anksčiau, manyčiau, į glėbius nebepulsime ir bučiniais bent į skruostus nesidalinsime. Kaip teigia "prūdais" privisusių ekspertų ir guru - "gyvensime naujoje realybėje". Jau dabar gyvename.
Taigi, sakiau, apie "koronę" netarškėsiu. Bet kad neišeina. Su savo skiltimi VE tapau savotišku psichologinės pagalbos linijos "filialu".
Beje, ir pačiai kartais jos jau reikia. Ne, į tas linijas neskambinu. Bičiulius ir bičiules savo dvejonėmis ir abejonėmis apkraunu. Džiaugiuosi, kad jie neaptemusiom sąmonėm ir nesąmonėm - greitai į vietą pastato. Dažniausiai gero humoro doze.
Kai dėl mano dvejonių ir abejonių tiek prisižvengiame, kad bandanti aptempti sąmonė ima ir nušvinta.
Gyvenu, nors koks apsišaukėlis ekspertas ar guru ir bando įteigti - merdi, o ne gyveni. O aš manau - vis dėlto gyvenu, nes kiekvieną dieną pavyksta atrasti ką nors nauja - dar nežinota, dar nepatirta. Nors nuo spalio 23 d. sąžiningai kiurksau savo kamaroje. Per karantiną pirmąjį irgi sąžiningai kiurksojau. Lygiai taip pat kasdien atrasdama kažką nauja ir nepatirta. Visa tai "čiulbu" tiems besiguodusiems ponams ir ponioms. Ir tvirtinu - televizorius nėra labai didelis pagalbininkas ištverti...
Savo mintimis, pasiūlymais, džiaugsmais ir rūpesčiais galite pasidalinti tel.(8 46) 38 52 97 darbo dienomis 10-13 val. arba rašyti el. paštu [email protected]
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą