Išardytas skruzdėlynas

Išardytas skruzdėlynas

Kai keli VE skaitytojai tarsi į kokią orakulę kreipėsi, prašydami paaiškinti, kas darosi, kiek apstulbau. Juk tiek pasaulio žiniuonių dabar mums bando proto įkrėsti... Bet retkarčiais leidžiu sau pagalvoti - gal ne įkrėsti to protelio, o dar labiau jį sujaukti? Ką aš žinau...

Nepanikuoju, bet jaučiuosi tarsi skruzdė, kurios namus pagaliu išmakačiolino koks vandalas. O gal ir ne vienas. Ištrypė skruzdėms įprastus takus, kuriais darbštuolės tempdavo didesnius už save šapus tarsi rąstus, pasėjo nerimą, kai skruzdės kruta, bet kažkaip visai nebekryptingai. Kažin, ar išmakačiolintame skruzdėlyne rasis, kas bandys atkurti buvusią tvarką? O gal visas skruzdėlynas patrauks į kitą vietą statytis naujų namų?

Skruzdžių gyvenimą, kaip ir dar daug ką ant šio svieto, menkai pažįstu. Bet kažkodėl neabejoju, kad po vandalo ar vandalų skruzdėlyno išmaišymo jos nepražus: šmirinės naujais takeliais, temps už save didesnius šapus tarsi rąstus. Statysis naujus namus.

O kaip su mumis? Kadaise vaikystėje, paauglystėje, kai bandžiau rašyti dienoraščius, tarsi CREDO, o gal MOTO buvau įsirašiusi: "Niekada nebūna taip, kad kaip nors nebūtų". Dabar jau nebežinau, nuo ko tą mintį buvau nusižiūrėjusi. Kažkaip įtariu, kad pati gal dar sumintyti taip negalėjau. Šiandien galvoju - tikrai taip nebūna, kad kaip nors nebūtų. Tuo ir guodžiuosi. Gal tuo bent kiek paguosiu ir tuos prašiusius paaiškinti, kas dabar darosi?

Rankinės ir kiti "pričindalai"

Reklamos visaip bando mane paveikti ir įveikti. Nepasiduodu. Štai jau kelinta diena man įkyriai perša rankines - įvairių spalvų, formų, su nuolaidom. O man jų visai nereikia. Ypač, kai eina kalbos apie griežtus karantinus.

Kadaise, kai sovietiniuose univermaguose juodą rankinę galėjai išsirinkti iš kitų, tokių pačių juodų, kurios skyrėsi nebent sagtele, bendradarbė išsakė principą, kaip ji išsirenka tą svarbų atributą: "Rankinėje turi tilpti kefyro butelis ir duonos kepalas." Viskas. Nes neturėjome kosmetikos maišelių ar dėžučių, dar nebuvo sulankstomų skėčių, kuriuos dabar tampomės rankinėse visur ir visada. Daug ko nebuvo ir neturėjome. Ir, susimurdžiusios kefyro butelį ir duonos kepalą į rankinę, o ne į rezginę, atrodydavome lygiai taip pat elegantiškai, kaip ir iki tol. Nesvarbu, kad rankinė juodos spalvos. Ji puikiai derėjo prie tokios pat juodos spalvos "Raudonojo spalio" gamybos batų.

Fu, rankinių reklamai atsilaikiau. Lygiai taip pat, atrodo, atsilaikysiu ir lengvai skraidančioms ir netgi kalėdinėms suknelėms. Nes juk dar visai nežinau, kokios tos Kalėdos bus. Bet, jeigu pamatysiu kokios šiltos pižamos reklamą, kažin, ar nepraskysiu...

Gražaus savaitgalio. Dar mėginkime iš kol kas aklinai karantino neužkaltų kamarų išlįsti į gamtą, kurioje "tebesninga" paskutiniais krentančiais lapais. Parūpo - kas bus su žiedus sukrovusiomis magnolijomis, kurios kadaise sužydėdavo balandžio pabaigoje. Pagal sukrautų žiedų subrinkimą, atrodo, gali sužydėti ir per Kalėdas. Va, ir turėtume kalėdinį stebuklą.

Savo mintimis, pasiūlymais, džiaugsmais ir rūpesčiais galite pasidalinti tel.(846) 38 52 97 darbo dienomis 10 - 13 val. arba rašyti el. pašto adresu [email protected]