Nepuoliau tikrinti (o ir kaip patikrinsi, kiek litrų vandens ar švaros priemonių panaudota), bet budriems kaimynams taip pat elektroniškai atsakiau štai ką: "Man visai nesvarbu, kiek vartojo priemonių, vandens. Svarbu, kad laiptinėje būtų švaru. Švaros ir tvarkos požiūriu mane kur kas labiau erzina kaimynai, privarvinantys, pritrupinantys kažko, pasitaiko ir augintinių kakalų vos tik laiptinė buvo išplauta (taip nutiko ir prieš Velykas).
Manau, reikalaudami iš laiptinių valytojų aukščiausios darbo kokybės, privalėtume gerbti ir jų atliktą darbą, ir laiptinėje gyvenančius žmones, kurie turi laviruoti, vengdami įlipti į teršalus." Nepulsiu aiškintis, kas tie ragintojai, ir kas tie, kurie privarvina, pritrupina, pripėduoja ir visaip kaip apšnerkščia laiptinę, vos ją iššvarinus. Tiktai galvoju štai ką: kelis kartus po Naujųjų išnešdama namus puošusią eglutę, laiptinę "pritrupinau" byrančių spyglių.
Po atsisveikinimo su eglute liūdno ritualo ties konteineriais, sugrįžusi namo pasiėmiau šluotelę ir "šiūpeliuką", sušlaviau, ko pridirbusi, galvodama apie kaimynus, kurie ant tų spyglių gali ir paslysti. Regis, privarvinantys, pritrupinantys ir augintinių kakalus ant laiptų paliekantys mano kaimynai apie tai visai negalvoja. Laiptinės švarinamos, už ką, žinoma, mokame, ne kasdien.
Taigi, varvalus, kakalus apeiti suaugusieji kažkaip išlaviruojame. O štai mažamečiai vaikai to daryti dar neturi įgūdžių. Dėl kažkurio kaimyno ar kaimynės aplaidumo su batukais viską "parneša" trobon. Visi trokštame gyventi švariai ir tvarkingai. Bet dėl to kažkiek stengtis turėtume ir patys. Ypač žinodami, kad laiptinės švarinamos tik kartą per savaitę. Su pakankamu kiekiu vandens ar be, jos po valytojų darbo tikrai būna švarios.
Ir vėl - gegužio žiedai
Ponia Vilija pasiguodė, kad vėl dėl darbų darbelių gausos "pramirksėjo" pavasario grožybes. Dėl panašios priežasties jas "pramirksėti" baigiu ir aš. Tiesa, dar turiu vilčių pasėdėti po žydinčia obelimi, jei žiedų nepakando šalnos. Bet Klaipėdoje, kaip nutiko Lietuvos "šalčio poliuje" Varėnoje, gal minus 10 šalnų žemės paviršiuje nebuvo. Na, dar turiu vilčių suspėti.
Pienės visų dažininkų ir sodininkų didžiausias priešas, nes baigdamos žydėti su pienių pūkais paskleidžia tiek sėklų, kad sulauksi didelio derliaus šviežių kiaulpienių, su kuriomis taip sunku kovoti. O kai tos pienės laukuose žydi, na, neišpasakytas grožis - geltonos ir žalios derinys. Kadaise vyndarys Česlovas su žmona Tatjana į savo sodybą kviesdavo atvažiuoti pienių vyno gamintojus ir iš Lietuvos, ir iš užsienių. Palapinėse būdavo galima degustuoti įvairių gamintojų pienių vynus. Patikusio galėjai įsigyti butelaitį, kurį, žinoma, labai norėdavosi čia pat, pienių lauke, ir "patvarkyti". Bet - kaip mėgausies, jei reikės sėsti vairuoti. Ne bėda, - parkanki namo, o pienių lauką gali aptikti ir netoli namų.
Ir pasidarai sau ir draugams šventę - akims ir gomuriui, degustuojant tą vyno butelaitį. Ir svarbiausias, žinoma, ne jis, o grožis aplink tave. Beje, pavasario žydėjimo šventę galima švęsti ir be to buteliuko. Kartą mačiau jaunų žmonių su keturiais vaikučiais šeimą. Kaip jie mėgavosi levandų laukais, kaip jie džiaugėsi, kaip uostė. Na, kol kas dar levandos nežydi. Bet jau pražydo alyvų kekės, baigia skleisti svaiginančius kvapus ievos. Švęskit gyvenimą po alyvų krūmais, po obelimis. Gražaus ir įsimintino savaitgalio - su žiedais ir svaiginančiais kvapais. Jeigu pradėsit svarstyti,- trobą reik susitvarkyti, skanius pietus sutaisyti, ak, kaip toji ponia Vilija, ir pražiopsosit patį gražiausią žydėjimą.
Savo mintimis "Vakarų ekspreso" skaitytojai gali dalintis kiekvieną darbo dieną 10 - 13 val. tel. 493435 arba rašyti el. laiškus adresu [email protected]
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą