Gyvai ar negyvai?

Sėdėk ir spoksok. Gali užeiti į muziejų ir tau per keliolika sekundžių parodys šedevrus. Lyg ir būsi pamatęs, bet kiek čia to meno? Nulis. Gali klausytis operos ar žiūrėti baletą, tik tavo kompiuterio garsas nebus geras, o vaizdas neryškus. Gyvenimas ekrane nėra gyvenimas, tik vaizdas. Nepilnas ir netikras.

Nuotolinis bendravimas skiriasi nuo tikro, nes jame mažėja žmogiškumo. Smagu, kai vietoj ilgo rašymo proceso, gali brūkštelti žinute socialiniame tinkle ar net telefone. Bet ir tai nelabai tikra. Nėra jausmo, nėra santykio, nėra atsakomybės. Formaliai lyg ir teisinga, bet realiai nežmoniška, mechaniška.

Praeitą šimtmetį buvo pateiktas klausimas – ar gali mašina apsimesti žmogumi? Tuomet buvo akivaizdu, jog ne.

Dabar protingi žmonės neabejoja, kad tai visai įmanoma, ir dar daugiau - tai jau daroma.

Melagienos arba netikros žinios yra platinamos netikrų „asmenų“. Ir tai realybė. Eilėraštis, parašytas mašininės programos, nukonkuruoja realų rašytoją. Dar lengviau vadinamame mene. Mašina sukuria tokių vaizdų ir konstrukcijų, kuris labiau žavi nei dailininkų kūriniai. Sportas nesunkiai keliasi į kompiuterinę erdvę. Kompiuterinė krepšinio komanda gali išstumti realų sportą. Jūs žaidžiate ekrane ir vietoj sveikatos ar fizinių galių stiprinimo gaunate hemorojų.

Kompiuterinė muzika iš įdomybių sferos palaipsniui tampa realija. Primityvios dainos, kurios sudaro estradinės muzikos daugumą gali būti pakeistos dirbtine muzika. Poetas kompiuterinis, eilės kompiuterinės, atlikėjas – kompiuteris. Va tau ir estrada.

Mokslinėje literatūroje yra toks žodis simuliakras. Prancūzų filosofas Žanas Bodrijaras (Jean Baudrillard, 1929–2007 m.) knygoje „Simuliakrai ir simuliacija“ simuliakru vadino tokią daikto, reiškinio ar fenomeno būklę, kai tas daiktas veidrodžio principu nebeatspindi šalia vykstančio gyvenimo, o imasi vaizduoti ir rodyti tą, ko iš tiesų nėra.

Tai nėra didelė naujiena. Pasakos aplamai pagrįstos šiuo dalyku. O kinas, teatras ir grožinė literatūra – dažniausiai kuria simuliakrus. Tiesa, mes tokiais dalykais grožimės ir tik retas tuo patiki. Jei vaikas tiki Seneliu Šalčiu – tai normalu, o jei suaugęs ....

Dabar sunku skirti tikrovę nuo iliuzijos, kadangi mūsų pasaulis pernelyg dažnai matomas ekrane. Gerai, kad rimto posėdžio dalyvio ekrano fone šmėkšteli vyro figūra. Tai pralinksmina ir žurnalistus, ir geltonąją spaudą. Mes lyg ir pradedam abejoti tokio politiko rimtumu. Bet jei valstybės vadovas vietoje tiesioginės transliacijos įkelia ankstėlesnį įrašą, tai sunku tai atskirti. Ir žinok dabar, kur realybė, o kur simuliakras.

2008-aisiais pasaulį sudrebino portalo „BuzzFeed“ ir aktoriaus Jordan Peele sukurtas „deepfake“ kuriame buvęs JAV prezidentas Barack Obama tariamai įžeidinėja Donaldą Trumpą. Nors tikslas buvo parodyti žmonėms „deepfake“ technologijų potencialą, šis vaizdo įrašas greitai tapo melagienų bei technologijų kuriamų pavojų simboliu.

Netikras ir negyvas pasaulis, kuris kuriamas mums, gali turėti ne tik teigiamų (kaip naujų technologijų taikymas), bet ir neigiamų pasekmių. Su kai kuriomis iš jų susiduriama gana dažnai. Melagienos arba fake news ryškiausias pavyzdys.

Nekritiškai mąstantis jaunuolis/lė nesunkiai priims žinias iš interneto. Senolis ar senolė, kuris buvo linkęs pasitikėti laikraščiu ar televizija, pasitiki visais, kurie yra jo „socialinio tinklalapio“ draugais. Įprotis sukurti savo pasaulėlį yra tokio burbulo pavyzdžiu. Jei kas drįsta suabejoti grupės „lyderiu“, tai gauna tokią bangą paniekos ir grasinimų, kad jam tenka „bėgti“ gerai, kad fiziškai nemuša, bet ir moraliai skauda.

Tikras pasaulis niekur neišnyks, o negyvas vis plėsis. Tai, beje, ateitis. Noriu manyti, kad gyvų žmonių bendravimas turės kisti, tačiau nenykti.

Virusas įnešė savo nenaudingą indėlį į mūsų pasaulį. Apribojęs galimybes bendrauti tiesiogiai, tačiau tai laikina.

O štai negyvas pasaulis nežada išnykti.