Tarsi miražas
Ponia Genutė buvo iš tų, kurie 1991 metų sausį jautė pareigą budėti prie Klaipėdos merijos pastato Liepų gatvėje. "Atgimimo aikštėje dar tebestovėjo Lenino skulptūra, kurią budriai saugojo Sovietų Sąjungos kareiviai, pūpsojo kelios tanketės. Prie merijos telkėsi suvažiavę savivarčiai. Ir minia klaipėdiečių.
Dabar, praėjus tiek metų, man dar kartais dilgteli mintys: o kas būtų buvę, jei iš kareivinių būtų pajudėjusios tankų voros? Kaip nutiko Vilniuje. Bet nepajudėjo. Dabar jau pagal sklandančias legendas Klaipėdos karininkai buvę protingesni, miesto Tarybos nariai derybose su jais buvę įtaigesni. Tankų voros nepajudėjo...
Po to kiekvienais metais prie uždegamų laužų prie merijos eidavau kaip į šventą ritualą. Bet kaskart sutikdavau mažiau žmonių, su kuriais buvo susijusios tos nerimastingos sausio dienos ir naktys. Gal emigravo, gal nusivylė. Nebejaučiau poreikio prie tų laužų eiti ir aš. Bet tų dienų ir naktų atmintis liko tokia pat šventa. Todėl, kad jautėme tokią vienybę, todėl, kad buvome pasiryžę viskam. Ir aš jaučiuosi laiminga, kad tai patyriau",- sausio 13-osios išvakarėse klaipėdietė Genutė dalijosi kadaise išgyventais jausmais.
Taip, laikas daro savo. Atmintis išlieka, o štai jausmai tarsi blėstančios žarijos, kurios taip degindavo širdį kasmet prisimenant tas bemieges naktis ir nerimą,- kas bus toliau? Atsikvėpėme, kai pasaulis po pučo Maskvoje rugpjūtį pagaliau pripažino atkurtą Lietuvos nepriklausomybę. Bet kovos dėl jos tebesitęsia ir šiandien, nes taip neramu pasaulyje. Tik tas nerimas nėra toks aštrus, kaip tomis 1991-ųjų metų sausį. Nes jaučiamės tarsi ir nebe vieni.
Tuo didesnė pagarba tiems, kurie tuomet tiek merijos viduje, tiek jos išorėje buvo pasiryžę viskam. Pagalbos ir paramos neturėjome iš ko laukti. Patys krovėme gynybos maišus prie Girulių televizijos bokšto, patys rikiavomės prie merijos, miesto Tarybos pastatų, telefono ir telegrafo būstinės Debreceno gatvėje.
Apie sausio įvykius tiek Klaipėdoje, tiek visoje Lietuvoje prirašyta daug atsiminimų. Juose yra faktai, liudijimai, tačiau nėra tos atmosferos pojūčių atšvaitų. Tuomet ir supranti, kuo skiriasi istorijos vadovėliai ir tai, kas paprastų žmonių išgyventa, išjausta.
Ir visa tai jau nutolo, nutolo. O pasikeitusioms kartoms ir visai svetima. Sausio 13-osios atminties laužai Klaipėdoje gal ir neužges. Kaip ir prie Lietuvos parlamento. Bet kažin, ar bedegins tų nutolusių nerimo dienų ir naktų žarijos mūsų širdyse?
Liks tik mirguliuojantis miražas? T
ai jau besikeičiančių kartų reikalas...
GRAŽINA
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą