Gražinos skiltis: Ką daryti su laisve?

Savo mintimis, pasiūlymais, džiaugsmais ir rūpesčiais galite pasidalinti tel. (846) 38 52 97 darbo dienomis 10 - 13 val. arba rašyti el. pašto adresu [email protected]

Ką daryti su laisve?

Keistas klausimas, ar ne? Jis kilo Palangoje prie jūros. Kai pakrantė saulėtą dieną patapo kur kas tirščiau trypiama nei J. Basanavičiaus gatvė.
Šiek tiek praretėjus žingsniuojančiųjų gretoms, Jorkšyro terjerui, tokiam mažyčiam šuneliui, šeimininkė atsegė pavadėlį. Juokiausi matydama, kaip tas jorkšyriukas sutriko, bent trumpam gavęs laisvės. Supratau, kad prie jos simpatiškas padarėlis visai nepratęs. Nei puolė prie jūros, nei kraštotyra užsiėmė. Tik plakėsi apie šeimininkės kojas ir tiek. Šeimininkė ranka stūmė šuniuką priekin, tarsi mokindama - eik. Ne, kur tau, - įpratęs prie tampomo pavadėlio komandų...
Tada prisiminiau skaitinius apie baudžiauninkus. Panaikinus baudžiavą, jie, kaip tas jorkšyriukas, plakėsi aplink savo poną. Lyg ir laisvi, o ką daryti su ta laisve - nežino. Panašiai nutiko ir su vergais. Jie niekur nebėgo, nesitraukė nuo savo vergvaldžio. Laisvė vergus, kaip ir baudžiauninkus baugino.
Juk panašiai nutiko ir su mumis, kai 1990 metų kovą Lietuvoje buvo atkurta nepriklausomybė. Masiškai nebėgom iš darbų, nelabai "įsikirsdami", kas ir kaip vyksta, toliau dirbome kojinių fabrike ar "Trinyčiuose", duonos ar mėsos kombinatuose tol, kol apsukrieji "suprichvatizavo" įrenginius, pastatus. Irgi nelabai žinodami, ką su tais turtais daryti, tūkstančius dirbančiųjų paleido vėjais.
Laisvas, skrisk, kur nori. Skrido, važiavo kas į Turkiją, kas į Lenkiją, kas į Vokietiją - prekių. Patys ištvermingiausi, o gal ir protingiausi iš smulkios prekybos sugebėjo prasimušti. Bet didžioji mūsų šalies gyventojų dalis taip ir nesumojo, ką veikti, kai nebereikia eiti į fermą karvių melžti ar kiaulių liuobti, stovėti prie kojinių mezgimo konvejerio ar audimo staklių. Nebebuvo pavadėlio, kurį kažkas timpčioja, rodydamas kelią į šviesų rytojų.
Nors ir keista, bet taip ir neišmokome gyventi laisvėje. Tie, kurie neišnešėm kudašiaus iš Lietuvos, vis tikimės išsirinkti gerą valdžią, besirūpinančią mumis.
Rinkimai nenumaldomai artėja, todėl vis dažniau vieni kitų klausinėjame - už ką balsuosi, už ką balsuosi? Ir ką beišrinktumėme, kaip rodo daugiametė rinkimų praktika, po dviejų savaičių bus gėda - vėl užlipome ant to paties grėblio. Jeigu nepatirsime to gėdos jausmo, vadinasi, nėjome į rinkimus. Valdžią mums vėl už mus kažkas išrinko...
O juk laisvė yra ir didelė atsakomybė. Pirmiausiai patiems sau. Juk kaip pasiklosi, taip ir miegosi. Žinoma, miegoti geriau be sąžinės graužaties. Turime laisvę rinktis, rinkimės. Ką gali žinoti - gal pagaliau pasiseks? "Būti pasyviu - vadinasi, kitiems leisti spręsti už tave. Būti agresyviu - tai spręsti už kitus. Būti atkakliu - tai spręsti pačiam" - ne mano išmintis. Bet tinka ir patinka.
Gero savaitgalio su pamąstymais apie laisvę...