Šį kartą noriu pasidalinti abejonėmis dėl vyrų priekabiavimo prie moterų. Nesueina čia galai, nors per galvą verskis. Be viso kito tik pradėjęs apie tai galvoti iš karto mintimis nukeliauju į viduramžius ir iš atminties nevalingai lenda kažkada ten įstrigusios žinių nuotrupos apie dviejų vienuolių, Heinricho Institoriaus (Heinrich Institoris) ir Jakobo Sprengerio (Jakob Sprenger) parašyta knyga „Raganų kūjis“, ilgus šimtmečius tarnavusią kaip inkvizicijos biblija. Be visokio ten surašyto marazmo derama vieta skirta ir tokiems demonams - inkubams ir sukubams. Pirmieji yra puolę angelai persekiojantis miegančias moteris ir lytinio akto metu čiulpiantys iš jų energiją. Antrieji, įgavę gražios moters pavidalą, tą patį daro su vyrais.
***
Viduramžius prisimenu ne šiaip sau. Kai į viešumą su trenksmu ištraukiamas koks nors vyriokas kaltinamas prieš penkiolika metų daugiaprasmiškai vartęs akis, labai priartėjęs, lindęs po sijonu ar griebęs už ...(na, patys suprantate) arba pakvietęs permiegoti vienoje lovoje, kažką ten bandęs daryti, nejučiomis materializuoju tuos viduramžiais žmonių protus drumstusius inkubus, regiu juos lendančius į namus ir nepadoriai siurbiančius moterų energetinius syvus.
Tiesą sakant, vyrai ne visada pataiko į taktą ir dažnai elgiasi kaip tie inkubai. Nekalbu apie apsigimusius gašlūnus niekada nepraleidžiančius progos pačiupinėti, pagrabalioti ar kaip nors kitaip pašlykštauti. Sociologai sako, kad jų nedaug, vos vienas - du procentai. Bet čia ne apie juos, o apie mus, likusius, kurie ne taip iššifravę moters skleidžiamus signalus, neišsiaiškinę jos intencijų, kartais kiek apsvaigę, neretai ir įsitikinę savo didybe, skubame įkniubti į moteriškosios paslapties atvašynus... ir, gavę atkirtį, nuleidę galvas sliūkiname šalin. Ką padarysi – nepasisekė! Gerai bent tiek, kad įgijai šiokią tokią patirtį, suvokei, kad moteris ne daiktas, ne tavo nuosavybė kurią kada užsimanęs gali lapnoti.
Bet štai po dešimties metų išgirsti lyg iš viduramžių atsklindantį balsą: „priekabiavo nederamai elgėsi, lindo, gėrėm vyną, o kai sugulėm į lovą, grabinėjosi!..”, arba “ pasikvietė namo, apkabino, bet pažvelgęs į akis paleido ir...liepė susirinkti plaukus, nes jo žmoną tai erzina“... Ir to pakanka!? Na, sakykite, ko ne viduramžiai, kada, „pasantykiavęs“ su inkubais ar sukubais, miniai ugningai pritariant būsi kankinamas ir dideliam jos džiugesiui viešai sudegintas ant laužo?
Utriruoju? Be abejo! Tačiau kai žmogui nepaliekama galimybė ne tai kad apsiginti, bet net gintis, kai antis paleista ir tu jos jau nepagausi, kai nusisuka šeima, o visuomenė į tave jau žiūri kaip į nepagydomą seksualinį ligonį, įstengiantį savo vyrišką pasididžiavimą prakišti lėktuve į tarpą tarp priekyje esančių sėdynių!!!, viduramžiai pradeda rodytis kaip demokratijos bastionas.
Tokiose istorijose daugiau painiavos ir neaiškumo, fantazijos ir paprasčiausių kliedesių. Ir vis tik vienas esminis reikalas reikalingas atskiro aptarimo. Ką turi daryti moterys ar merginos papuolusios į situacijas, kai vyrai naudodamiesi savo socialine viršenybe prieš jų valią siekia suartėti? Laukti dešimtmetį, tada viešai iškloti „visą tiesą“ ir taip atkeršyti jam, jo vaikams, tėvams, žmonai, sugadinti gyvenimą dešimčiai niekuo dėtų žmonių vien dėl to, kad kažkada tai dėl savo nepatyrimo, noro padaryti karjerą ar siekdama kokių kitų tikslų neįstengei atstumti, pasakyti tvirtą „ne“, pagaliau, kaip elgiasi dauguma moterų, užvažiuoti „tam tipui“ per snukį.
Yra ir kitas būdas – elgtis taip, kaip Panevėžio dramos teatro aktorė Erika Račkytė. Mergina nelaukė dešimt metų kaip kai kurios itin jautrios personos, bet padavė teatro režisierių Liną Zaikauską į teismą dėl to, kad jis už pagrindinį vaidmenį spektaklyje reikalavo intymių paslaugų. Ir ką? Nuteisė, režisierius buvo pripažintas kaltu, neteko darbo, pinigų, reputacijos. Taip jam ir reikia!
Dabar, kai judėjimas neaišku už kieno teises „ # Aš taip pat“, labiau žinomas kaip „ # Me Too”, įgauna tempą ir į viešumą iškyla vis kitos istorijos, kuriomis gali tikėti, bet lygiai tiek pat ir netikėti, kada dėl to labiausiai nukenčia ne tikros ar išgalvotos istorijos dalyviai, bet visiškai nieko dėti žmonės, ypač vaikai (neaišku, kodėl burnas užsisiuvo vaiko teisių gynėjai), vis tik norisi pasiteirauti Jūsų keleto dalykų:
1. Kam yra naudinga viešinti prieš 5–15 metų vykusius, o gal ir išgalvotus priekabiavimo atvejus, juoba žinant, kad už tai nei civilinė, nei baudžiamoji atsakomybė nenumatyta.
2. Ar ta priekabiavimo gėla gali būti tokia nepakeliama, kad net po 15 metų ryžtamasi sugriauti gyvenimą dešimtims nieko dėtų žmonių?
3. Ar tokia viešai paskleista informacija daro visuomenę geresnę, labiau atsakinga ir susitelkusia, ar dėl to vyrų ir moterų tarpusavio santykiai tampa tauresni?
4. Kodėl viešumą pasiekia tik garsių vyrų (priekabiautojų), meno ir kultūros žmonių pavardės?
5. Jei priekabiavimas taip plačiai išsišakojęs, gal yra kitos kovos su šia socialine yda priemonės, kurios būtų mažiau skausmingos tiek priekabiavimo aukai, tiek tikro ar tariamo niekadėjo artimiesiems?
Taip, klausimai labai neapibrėžti, galbūt ir tendencingi, tačiau atsakyti į juos reikia, kad galėtum susigaudyti, kas vyksta, kaip sukuriamos situacijos, kada visos baudžiamosios ir civilinės teisės normos yra bejėgės, o iš moralės lieka vien subjektyvūs vertinimai ir vieną ar kitą pusę smerkiančios emocijos.
Bent man atrodo, kad čia kažkas ne taip.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą