Arūnas Tuma: "Valdiškas solidarumas galioja ne visiems"

Pasaulis sustingo. Pulsas sulėtėjo iki minimumo. Ištuštėję oro uostai, uždarytos parduotuvės, kavinės, viešbučiai. Dar prieš kelias savaites buvusios judriausios miestų gatvės dabar skendi visiškoje tyloje. Užtat tylos spengime labai gerai girdisi greitosios pagalbos automobilių sirenų aidas. Nuolat zujančių greitųjų kryptis viena - ligoninė.

Letargo miegas sukaustė ir mūsų miestą bei šalį. Sustojo beveik viskas. Ateities planai išsiplovė. Gyvename šia diena. Čia ir dabar.

Kruopščiai skaičiuodami užsikrėtusių skaičių. Labai gerai, kad pandemijos akivaizdoje valdžia prisiminė nežinioje atsidūrusi verslą.

Palaipsniui atsiranda supratimas, kad valstybė negali gyvuoti, jeigu verslo venomis neteka kraujas. Europos Sąjunga paskubomis rengia naują Maršalo planą, kuriame Lietuvai numatyta 1,5 mlrd eurų.

Visai neseniai ir Lietuvos Vyriausybė patvirtino ekonomikos gelbėjimo paketą, kurį sudarys 2,5 mlrd eurų. Pinigai svarbu, bet dar svarbiau, kaip protingai ir efektyviai jie bus panaudoti.

Lietuvos patvirtintame priemonių plane Vyriausybė įsipareigojo padėti nuo viruso atakos nukentėjusiam verslui.

90 procentų darbuotojų minimalios mėnesinės algos padengs valdžia, 10 procentų turės sumokėti jau kurį laiką nei vieno euro pajamų negaunantis verslas.

Na, gerai, verslas įpratęs išgyventi įvairiausius laikus. Išradingai suka galvą, kaip išgyventi ir šią krizę. Kai kas išgyvens, kai kas ne.

Būkime solidarūs, pasidalinkime atsakomybe, įveikiant pandemijos iššūkius - nuolat girdime valdžios raginimus. Ir iš tiesų, situacija neeilinė ir mums dar nepažįstama, todėl tik veikdami kartu, kiekvienas įnešdamas savo indėlį, galime nugalėti. Privalome nugalėti.

Vi dėlto, kažkur giliai širdyje kirba abejonė, ar valdžios taip akcentuojamas ir puoselėjamas solidarumas yra tikras, nesuvaidintas?

Ar tikrai visi elgiamės solidariai? Ar nėra tai tik tuščias, fasadinis šūkis, proginė dekoracija?

Solidarumas yra tikras tik tada, kai jis galioja visiems ir yra teisingas bei vieningas.

Lietuvoje to pasigendu. Pirmiausiai iš pačios valdžios. Kviesdama visus solidarizuotis, pati valdžia pirmiausiai turi tapti pavyzdžiu.

Jeigu visas pajamas praradęs verslas turi 10 procentų prisidėti prie darbuotojų atlyginimų, tai solidaru būtų, kad visas iš biudžeto gyvenantis viešasis sektorius 10 procentų susimažintų ir savo išlaidas.

Pradedant nuo Seimo, Vyriausybės, ministerijų, jų pavaldume esančių tarnybų, agentūrų.

Toks viešojo sektoriaus solidarumas turėtų apimti ir valstybės kontroliuojamas įstaigas ir įmones, galioti savivaldybėms ir jų įmonėms.

Sutikite, kad sulėtėjęs gyvenimo tempas, sumažino ir viešojo sektoriaus darbų apimtis. Daug valstybės tarnautojų, valstybinių įmonių darbuotojų dirba iš namų.

Tikrasis solidarumas triumfuotų, jeigu valdiškų įstaigų sutaupytos lėšos būtų tiesiogiai nukreipiamos tiems žmonėms, kurie stovi priekinėse fronto linijose kovojant su koronavirusu.

Sutaupytos lėšos turėtų būti skiriamos ne tik būtiniausioms apsaugos priemonėms įsigyti, bet ir turėtų virsti didesniu darbo užmokesčiu visam medicinos personalui, policininkams, kitų tarnybų darbuotojams, kurie tiesiogiai susiduria su epidemijos pasekmėmis.

Toks solidarumas būtų tikras, nuoširdus ir motyvuojantis.

Suteikiantis viltį, kad tokio masto nelaimių akivaizdoje esame visi lygūs, vienodai gerbiami ir vieningi. Esame viena jėga, sugebanti savo kelyje įveikti bet kokius sunkumus.

Klaipėdos miesto Tarybos narys Arūnas Tuma.

Redakcija už straipsnio autoriaus nuomonę neatsako.