Ar viskas gydo?

Didžiausia mūsų gyvenimo problema - atskirti, kas naudinga ar kenksminga, pavyksta ne visiems ir ne visuomet. Priežasčių tam daug, o ir gyvenimas nėra labai paprastas. Ir ilgas. Bepigu medūzai ar amebai – jos nemirtingos, o žmonėms visko pasitaiko.

[CITATA]

Taigi, kai žmogus visai ar bent iš dalies nesveikas, jis ieško būdų pagerinti savo savijautą. Tų dalykų, kurie galėtų pagelbėti lyg ir daug, bet... Kuris būdas reikalingas, kiek to reikia ir t.t - neaišku. Na, sakykim, atsiverčiu, Vikipedijos puslapį ir randu įdomių „gydymo“ atvejų: Akupunktūra, Angelų terapija, Apiterapija, Aromaterapija, Fitoterapija, Frenologija, Hagioterapija, Hileris, Hipoterapija, Homeopatija, Liaudies medicina, Litoterapija, Mesmerizmas, Moksibustija, Reiki, Tradicinė Tibeto medicina, Žolininkystė. Čia tik būdų išvardijimas. Ir tai dar ne visų. Kur dar egzorcizmas ar vudu apeigos, šamanizmas ir t.t. 

Sąrašas gana platus, ir, veikiausiai, gali būti atnaujinamas nuolatos.

Atrodytų, na ir kas? Kas kaip nori, tas taip ir gydosi. Jei kas nori, kviečiasi šamaną, jei kas sugeba – naudoja angelų terapiją, liaudies medicina irgi suteikia galimybes pagyti (arba ne).

Turime net ir mūsų gydymo sistemą primenančius darinius su savo mokymo ir paslaugų suteikimo sistema, kaip, pavyzdžiui, homeopatija. Ji kaip medicinos kryptis atsirado dar XVIII a., pabaigoje kuomet vokietis medikas Samuelis Hahnemannas, nepatenkintas anų laikų medicinos gebėjimu grąžinti žmonėms sveikatą, pradėjo ieškoti naujų gydymo būdų. Pusiau istoriniais, pusiau magiškais būdais sugalvojus teoriją, kad „panašus gydo panašų“ (lot. Similia similibus curantur), buvo imtasi bandymų karščiavimą gydyti priemonėmis, kurios pačios sukelia karščiavimą, maliariją – priemonėmis, kurios pačios sukelia drebulį. Panašiai kaip alkoholikai gydo pagirias alkoholiu.

Homeopatijos apyvarta vien JAV yra daugiau nei 3 milijardai dolerių kasmet. Pridėjus europinę dalį, gausime Lietuvos biudžeto dydžio pinigus. Ir taip kasmet.

Tiesa, Europos Sąjungos šalių akademijų mokslo konsultacinės tarybos EASAC 12 puslapių apimties pareiškime apžvelgti esminiai moksliniai tyrimai, parodę, kad homeopatija yra moksliškai nepagrįsta ir pacientams nesuteikia nieko, išskyrus placebo (netikro gydymo) efektą.

Todėl viena iš Europos šalių – Ispanija paskelbė, kad jos vyriausybė paskelbė karą alternatyviosios medicinos metodams, tokiems kaip akupunktūra ir homeopatija, pavadino juos pavojingais sveikatai ir pareiškė ketinanti uždrausti teikti tokias paslaugas gydymo įstaigose. Šveicarija referendume atmetė galimybę apmokėti homeopatines priemones ir procedūras.

Mano draugas gydytojas sako, jog jei žmogus kvailas, tai jam reikia leisti gydytis tuo, kuo tik nori. Numirs, ir taip visiems bus lengviau.

Deja, situacija nėra visai paprasta. Čia tas pat kaip su priklausomybėmis. Geriausias būdas kovoti su alkoholizmu – pastatyti statinę spirito ( alkoholio) ir leisti gerti kiekvienam kiek telpa. Žiūrėk, per savaitę alkoholikai ir pasibaigs. Deja toks „eksperimentas“ neleidžiamas mūsų visuomenėje.

Bandysiu paaiškinti kodėl. Pirma mūsų dogma yra ta, jog kiekvienas mūsų visuomenės narys yra vertingas (su tuo nesutinka aibė specialistų, nes yra ir „atliekų“, t.y., nepageidaujamų asmenybių).

Antra mūsų dogma - valstybės socialinė ir sveikatos sistemos turi būti lygios ir prieinamos visiems.

Trečia - gerai yra visa, kas oficialiai nepaneigta ar neatmesta (kalbu apie gydymo būdus).

Ketvirta - socialinės ir sveikatos resursai yra neriboti (tiesa, tik visuomenės nuomonės lygyje, specialistai mato akivaizdų nonsensą).

Taigi, šios ir kitos nuostatos lemia tai, kad į gydymo sistemą žiūrima kaip į visuomenei teikiamų paslaugų grupę, kuriai gali pavesti bet ką, o ji turi vykdyti, net be resursų ar išteklių.

Bet grįžkime prie temos. Sveikatos apsaugos ministerija parengė ir Vyriausybei teikia svarstyti papildomosios ir alternatyviosios medicinos projektą, kuriuo pirmą kartą Lietuvos istorijoje būtų reglamentuota ši medicinos sritis. Tai reiškia, kad sveikatos priežiūros praktikos, „netelpančios“ į klasikinės medicinos sampratą, pagaliau bus aiškiai apibrėžtos ir turės atitikti keliamus aukščiausius kokybės ir saugumo reikalavimus. Numatoma reglamentuoti tik tas papildomosios ir alternatyviosios sveikatos priežiūros paslaugas, kurios gali sukelti galimai didelę ir vidutinę riziką žmogaus sveikatai.

Siekiai puikūs, tik ar įmanoma juos įgyvendinti? Ar to reikia? Pradėkim nuo to, kad:

1. Taip vadinamos alternatyvios sveikatos gerinimo priemonės negali išgydyti sudėtingų lėtinių ligų;

2. Pripažinti gydymo metodais galima tik tuos, kurie praėjo kritinį patikrinimą. Rėmimasis pavieniais atvejais („O man padėjo“) nėra mokslu paremta medicina;

3. Visi siūlomi gydymo būdai turi pereiti statistinę analizę peržiūrint teigiamus ir neigiamus atvejus. Jų balansas turi būti atviras ir viešas;

4. Gydytojai profesionalai ne visuomet gali būti konsultantais vertinant alternatyvią mediciną, būtina peržiūrėti jų suinteresuotumą ir kvalifikacijas.

Nors atrodytų, kad sudėtinga vertinti visus pradžioje vardintus senovinius ar tradicinius „gydymo“ būdus, tačiau pasaulyje jau sukaupta pakankamai daug žinių. Demonų išvarymas iš organizmo tikrai nebus pripažintas geru psichikos reguliatoriumi. Gydymas žolėmis turi savo ribas ir specifiką. Jis gali būti naudojamas tiek, kiek padeda ir nekenkia, o tam reikia kvalifikuoto ir atsakingo požiūrio.

Atsakomybė turėtų būti pagrindiniu kriterijumi, skirstant gydymo metodus. Ar asmuo, teikiantis gydymo paslaugą, yra numatęs jos pasekmes? Kas bus, jei?.. Kokie yra abiejų pusių įsipareigojimai?

Teisiškai tai yra sutarties sąlygos.

Svarbu ir tai, kad tai nėra vienkartinis darbas.

Nauji gydymo būdai neišvengiami, t.y., jie randasi nuolatos. Todėl tenka skirti gera nuo bloga. Apgavystes nuo protėvių palikimo. Visur. Taip pat ir sveikatos ir gydymo srityse.

Vytautas Valevičius

Klaipėdos miesto visuomenės sveikatos biuras