Ar tikrai Lietuvai reikėtų veržtis į priekines Rusijos kritikų linijas?

Rusijos užsienio reikalų ministras S.Lavrovas interviu su šiuo metu bene ryškiausiu informacinio karo iš Maskvos pusės atstovu V.Solovjovu pareiškė (pasakė), jog Rusija yra pasirengusi nutraukti diplomatinius santykius su ES, jeigu planuojamos (kol kas tik kalbomis) sankcijos dėl A.Navalno palies „jautrias Rusijos valstybės gyvenimo sritis“.

Pasakymas, nors labai panašus į pareiškimą iš aukštos tribūnos, pradėtas plačiai komentuoti Rusijoje ir už jos ribų (taip pat ir Lietuvoje) ir net V.Putino spaudos sekretoriaus D.Peskovo pašvelnintas.

Po kelių dienų S.Lavrovas papildomai paaiškino, ką turėjęs omenyje ir kokiomis aplinkybėmis diplomatiniai santykiai būtų nutraukti.

Bet V.Solovjovo nevisiškai tiksliu žinios perdavimu jis neapkaltino.

Todėl, kad taip ir buvo surežisuota, – būtent per žiniasklaidą, lyg ir laisvo pokalbio metu, kurio turinį galima įvairiai suprasti, o ne oficialiu tekstu, pasiųsti, kaip dabar madinga sakyti, signalą Briuseliui, artėjant ES užsienio reikalų ministrų susitikimui, kur turėtų būti aptartos ir sankcijos Rusijai.

Planas pavyko, signalas pasiųstas ir, manau, ES valstybėms bus nelengva surasti bendrą sutarimą dėl sankcijų, o jeigu ir pasisektų, dar nežinia, kokios konkrečios jos būtų – gal tik pakartojimas tų, kurios Rusijai jau seniai nieko nebereiškia.

Gal net bus pasiūlyta sprendimą atidėti vėlesniam laikui.

Dėl dviejų priežasčių – žiemos anomalijos ir „Sputnik V“.

Arktis spaudžia jau pusę planetos, žalioji energetika susiduria su milžiniškais iššūkiais, naftos kainos auga, „Gazprom“ – vėl aukso amžius. Jo duomenimis, kurių kol kas negaliu patikrinti, Vokietija padidino dujų pirkimą iš Rusijos 35,5 proc., Turkija – 30, Italija – 112, Prancūzija – 43 proc..

Ne vienai Europos valstybei vis labiau kyla abejonė, ar tikrai „Nord Stream-2“ reikia paskandinti. Minkštėja ir JAV pozicija.

Niekas negali tiksliai prognozuoti, kokios bus kitos žiemos ir kokios dar anomalijos artėja. O tada, nors ir kaip nesinorėtų, gali tekti priešui tiesti ranką.

Dar nežinia, kas labiausiai sunervino dalį Europos Parlamento narių, tarp jų ir kai kuriuos Lietuvos atstovus: ar tai, kad ES užsienio reikalų vadovas J.Borrellis neįtikinamai gynė A.Navalną, ar kad pagyrė Rusiją dėl vakcinos.

Jaučiu, jog istorija su „Sputnik V“ paprastai nepasibaigs. Aš pats skiepysiuosi „partijos ir vyriausybės“ numatyta vakcina, bet kodėl reikėtų žmonėms užkirsti kelią ir kitaip pasirinkti.

Anomalijos, pandemijos, ekologinės katastrofos jau netolimoje ateityje gali keisti valstybių santykius net visiškai pamirštant, kas jas skyrė ar priešino anksčiau.

Tačiau ir be globalinių kataklizmų Rusijos ir Vakarų santykiai nėra tokie, kokius juos nori matyti dalyvaujantieji informaciniuose karuose. Tarp valstybių vis dėlto dominuoja nacionaliniai interesai, o ne vertybės, nuomonės, įsitikinimai.

Būtent tik nacionaliniai interesai nustato realių santykių pusiausvyrą.

Lietuvos užsienio reikalų ministras G.Landsbergis neseniai pasakė (patarė), jog priimant sprendimus ar formuojant santykius su Rusija reikia ją giliau pažinti ir mažiau vadovautis jau senstelėjusiais vaizdiniais iš B.Jelcino laikų.

Tiesą sakant, tų vaizdų gali būti iš įvairiausių Rusijos istorijos laikotarpių: Ivano Rūsčiojo, Boriso Godunovo, Didžiosios suirutės (rusų k. „Velikaja smuta“) ar Grišos Otrepjevo, kurį lietuviai su lenkais delegavo į Rusijos carus.

Bet ministras ką kitka turi omeny. Jo manymu, Rusija nuo B.Jelcino laikų smarkiai pasikeitė ir reikia žinoti, kokia dabar iš tikrųjų yra.

Taip, pasikeitė. Pagal įvairius reitingavimo kriterijus (ne tik ekonomikos), iš šimtosios vietos tarp pasaulio valstybių 2000 m. atkopė į 50. Jau ne dugnas.

Rusijos visuomenė tai vertina teigiamai (65 proc.) ir visiškai nepageidauja grįžti į šimtąją vietą.

Dabar net užuominomis negiriamas V.Putinas, bet, mano nuomone, jo pasakymas apie B.Jelcino laikų privatizavimo reformą „nepriimtina parduoti valstybės įmones už kapeikas, kai jos vertos milijonų ir net milijardų“, yra teisingas.

O kokiu būdu susiformavo visa gvardija Rusijos oligarchų, kurių nemaža dalis dabar Vakaruose?

Prisimenu vieną įdomią teoriją. Pagal ją, Rusija yra iki Uralo, o už jo – Kinija, t.y. jos auganti įtaka. Rusija prieš ją neatsilaikys. Rusijos išsigelbėjimas – pasukti Vakarų kryptimi, kur garvežiais taptų Lenkija ir trys Baltijos sesės kartu su Rytų partnerystės kuopa.

Teorija fizinio pavidalo neįgijo ir, manau, nebeįgis.

Rusija pasistūmėjo aukštyn nuo dugno ir kitose srityse. Modernizavo kariuomenę.

Rusijos ir Gruzijos karo metu rusų kariuomenę mačiau kaip marodierių gaują, einančią paskui tankus. Šiuo metu aukštą (ne mano vertinimas) rusų kariuomenės pasirengimo lygį pripažįsta ekspertai, tarp kurių net aukštas pareigas einantys Pentagono kariškiai. Savaime suprantama, su nerimu širdyje.

G.Landsbergis galėtų Lietuvos visuomenei padaryti gerą darbą – pavesti atitinkamam ministerijos padaliniui pateikti objektyvų situacijos, pirmiausia ekonominės, vaizdą.

Kokie yra Vakarų valstybių interesai Rusijoje, kokios investicijos, kaip elgiamasi su sankcijomis. Pavyzdžiui, Vokietijos investicijos Rusijoje, smarkiai kritusios 2014 m., vėl sparčiai kyla.

Ar tikrai Lietuvai reikėtų veržtis į priekines Rusijos kritikų linijas? Ir dėl to prarasti tranzitą.