Apie svetimų užpakalių šluostymą

Negali pasakyti, kad tai netiesa. Iš tiesų gausybė, turbūt tūkstančiai mūsų tautiečių moterų savo darbinę karjerą emigracijoje pradeda nuo darbo senelių namuose arba privačiai prižiūri sergančius, neįgalius, vienišus senukus.

Neretai šios moterys, Lietuvoje palikusios aukštosios mokyklos diplomą, kvalifikuotą pedagogės, bibliotekininkės, slaugės ar žurnalistės darbą renkasi „svetimų užpakalių šluostymą“. O tai, anot čia, Lietuvoje, gyvenančių tautiečių, jau yra pats juodžiausias ir labai neprestižinis reikalas.

Užsienyje gyvenanti mano draugė, jauna moteris, savo darbinę emigrantės karjerą irgi pradėjo nuo svetimų užpakalių šluostymo — dirbo socialine darbuotoja senelių namuose.

Kaip tik tuo metu Lietuvoje sirgo ir buvo reikalingas slaugos jos tėtis. Nors jį namie prižiūrėjo šeima, mano draugė jautė savotišką skolą ir skausmą, kad tuo metu negali būti su savo tėvu. Todėl visą dukterišką meilę skyrė kitiems seneliams, įsivaizduodama, kad slaugo tėvą.

„Mes kalbėdavomės, klausydavausi jų istorijų, šukuodavau jiems plaukus, lakuodavau močiutėms nagus. Net sunku įsivaizduoti, kiek daug iš jų gavau“, — pasakojo moteris.

Kartais susidraugaudavo, priprasdavo prie senelio ir sunku būdavo palikti jį vakare, nes kitą pamainą atėjusi rasdavo tuščią lovą. Ne kartą ji palydėjo senelius Anapilin, būdavo su jais pačią slėpiningiausią jų būties valandą.

Dabar ji dirba prestižinį socialinį darbą, tačiau „svetimų užpakalių šluostymo“, kaip mes linkę vadinti, patirtis suformavo labai brandžią, pilną meilės, atjautos ir tolerancijos asmenybę.

Pamėginau mintyse palyginti šią moterį, lakavusią prieš mirtį senelėms nagus, su, anot mūsų, labai gerbiamų profesijų žmonėmis: kai kuriais Seimo nariais ar miesto politikais, besirūpinančiais savo įvaizdžiu ir interesais, TV laidų rengėjais ir žvaigždėmis, besirūpinančiomis savo įvaizdžiu ir reitingais, gerbiamais firmų, gaminančių šiaip jau žmogui visiškai nereikalingą produkciją, direktoriais, besirūpinančiais savo įvaizdžiu ir pelnais.

Kol kas jie vilki „Armani“ kostiumais su kartais iš kišenių kyšančiomis plūgo rankenomis, “furų“ veržlėrakčiais ar konservuotų agurkų stiklainiukais, jie yra mūsų elitas ir mūsų siekiamybė, ir jų vaikai tikriausiai nevažiuos į užsienį prižiūrėti svetimų senukų.

Tačiau, kai kūną pakerta negalia ir ateina senatvė, o „Armani“ keičia “Pampers“, labai svarbu, gal net svarbiau už visą gyvenimą, kas bus šalia tavęs, tau išeinant, kas laikys tavo ranką, kas sutvarkys, ko pats nebesusitvarkai, ar bus kas šukuos tau plaukus ir nulakuos nagus.

Tada pati brangiausia ir kilniausia profesija bus to, mūsų menkinto, „svetimų užpakalių šluostytojo“.

Normalioje visuomenėje socialinis darbas yra aukštai vertinamas ir labai gerai apmokamas. Nes tai tikra, iš esmės, ir net labai įžvalgu...