Apie dviratininkus. Atrodo, nepiktai.

Suprantu, kad antras straipsnis šia tema mane iki gyvos galvos įtrauks į nepageidaujamų personų dviračių takuose sąrašą, suvokiu, kad rizikuoju būti sučiuptas kritinės masės smogikų ir uždaužytas pompa, o mano vudu lėlė bus subadyta dviračio rato stipinais. Bet negaliu patylėti, kai kalbama apie sveikatą, gyvybes ir likimus. Beje, ne mano, o jūsų pačių.

Labiausiai internautų atsiliepimuose mane nustebino jų postringavimai apie teises, kurias jiems suteikia Kelių eismo taisyklės. Ne apie pareigas, ne apie rūpestį eismo – o tai reiškia, ir kitų jo dalyvių – saugumu, o apie teises. Maždaug taip: "Mums įstatymai leido važinėti gatvėmis, kas tau nepatinka!?“.

Greičiausiai tai visų daugel metų engtų postsovietinių šalių gyventojų požymis - trūks plyš akcentuoti savo teises. Akcentuoti užmirštant paprastą bendražmogišką supratingumą, nesugebant suvokti kitų žmonių poreikių, galimybių ir panašiai. Užmirštant, kad yra ir pareigos, ir atsakomybė.

Niekur neparašyta, kad negalite kišti dviejų pirštų į elektros tinklo lizdą. Turite tam teisę. Tai kodėl ja nesinaudojate? Norite likti gyvi? Tada kodėl tamsoje išvažiuojate dviračiu į gatvę be šviečiančios liemenes ir su 10 centų monetos dydžio atšvaitu? Kodėl nesuprantate, kad pakliuvęs po mašinos ratais turėsite didelių problemų pats (jei liksite gyvas, aišku), kad savo artimiesiems sukelsite begalinį skausmą ir rūpesčius - jus patiesusio automobilio vairuotojui?

Atrodo, vėl ruošiuosi įžeisti dviratininkus – jie, panašu, visiškai neturi vaizduotės. Reikia įrodymų? Prašau. Tik žmogus be fantazijos – nesugebantis įsivaizduoti savęs skrendančio nuo dviračio po automobilio ratais ir ištiškusių savo smegenų ant šių ratų – gali lapkričio mėnesį tamsiu paros metu, lyjant lietui važiuoti dviračiu judria gatve.

Tik žmogus be fantazijos – nemokantis vaizduotėje išvysti savęs gaunant smūgį į dviračio galą, skrendant per automobilio stogą ir galų gale susiskaldant kaukolę į kelkraščio bortelį – gali važiuoti dviračiu judria miesto gatve su ausinėmis ir garsiai grojančia muzika.

Aš nesu prieš dviratininkus gatvėse apskritai. Aš - prieš dviratininkus, kurie nesaugo savęs (ir tuo pačiu kitų). Kurie nesuvokia, kaip sunku sustabdyti automobilį paskutinę sekundę pamačius dviratininką prieš nosį. Kurie nesuvokia, kokia mašinos inercija ir koks ilgas stabdymo kelias, ypač esant šlapiai dangai, net ir važiuojant leistinu 50 km/h greičiu. Kurie nesuvokia, koks automobilio vairuotojui yra matomumas minėtomis sąlygomis.

Kitaip sakant, aš prieš tokius dviratininkus gatvėse, kurių vaizduotė – elektros stulpo lygio. Aš – prieš dviratininkus, kurie turi teises, tačiau nenori prisiimti pareigų ir atsakomybės. O tokių, deja, yra nemažai. Beje, ar neatrodo, kad visos dviratininkų teisės dingsta, kai į miestą vakare įvažiuoja visą parą nemiegojęs ir vairą sukinėjęs vilkiko vairuotojas iš Baltarusijos? Tiksliau, jos lieka ant asfalto. Baltos tirštos masės pavidalu raudono skysčio baloje.

Palieku jus ramybėje. Pažadu šia tema nerašyti nė eilutės iki gruodžio 10-osios, Tarptautinės žmogaus teisių dienos. Kas mane suprato, tiems užteko ir pirmosios "Apie dviratininkus“ dalies. Kas nesuprato... Tiek to, šįkart piktas nebūsiu. Patylėsiu.

P. S. Beje, iki šiol nesuprantu, kodėl jums neprivalomi egzaminai "Regitroje“,  specialūs dviratininkų pažymėjimai ir privalomasis civilinės atsakomybės draudimas - juk jūs irgi veržiatės dalyvauti kaip visateisiai dalyviai eisme su sankryžomis, šviesoforais, kliūties iš dešinės taisykle ir kitais atributais?