"Vyrų" klasės su jokia kita nesupainiosi

Susitikimai

Vienuoliktokai dar porą metų mokykloje brandins
svajones ir gyvenimo tikslą

Apsilankėme Nidos vidurinėje mokykloje pasmalsauti, kokius gyvenimo planus kuria vienintelė vienuoliktoji klasė, dar vadinama "vyrų klase", nes tarp dvidešimties mokinių - tik septynetas merginų, gi vaikinų - velnio tuzinas. Atrodo, vos keletas jaunuolių ketina sugrįžti gyventi į gimtąjį miestelį po studijų uostamiesčio bei sostinės aukštosiose mokyklose.

 

"Jiems svarbiausia - būti kartu"

Vienuoliktosios klasės auklėtoja, lituanistė Violeta Montvilaitė šiltai atsiliepė apie savo "vaikus": - "Jie dabar yra suaugę, mąslūs, kaip pamatysite, labai aukšti, iki dviejų metrų ūgio, iš kai kurių galėtų būti geri krepšininkai. Vaikinai labai mėgsta žaisti krepšinį, ir važinėja treniruotis į Juodkrantę, nes čia nėra salės. Tai kieta komanda".

- Aš juos auklėju nuo penktos klasės; anksčiau jie buvo itin judrūs, o dabar tapo tikri vyrai, perėjo visus sunkiuosius brendimo tarpsnius. Galiu pasakyt, kad tai tikrai labai įdomi klasė: vyrai po vasaros į mokyklą atėjo žymiai protingesni, ir man atrodo, kad nebus jokių problemų. Aš tik bijau, kad prasidėjus profiliniam mokymui, atsirado "langų", laisvas grafikas, ir jie gali tai pajusti ir truputėlį į šalį nueiti - po miškus pasivaikščioti. Bet šiaip aš tikiu, kad tai bus vyriška, gera klasė. Dar įdomu tai, jog atrodytų, vyrai turėtų rinktis realinį profilį, deja, jį pasirinko daugiau mergaičių. Realinį profilį yra pasirinkę penketas mokinių, penkiolika - humanitarinį. Jie iš tikrųjų yra linkę pašmaikštauti, bet klasė turi savo asmenybių ir savo "veidą". Šios klasės nesupainiosi su jokia kita", - atviravo mokytoja Violeta.

Taip pat ji sakė pajutusi didelį skirtumą, penkiolika metų dirbusi Kauno mokykloje, o vėliau - Nidoje. Ji mielai grįžtų mokytojauti į Kauną: "Visų pirma, dideliame mieste tavęs niekas nepažįsta, esi lygiai toks pat bendruomenės narys kaip ir visi aplinkui; čia į tave žiūri pro padidinamąjį stiklą, kartais apkalbinėja. Ir nepasakyčiau, kad čionykščiai tėvai labai jau gerbtų mokytojus. Sakykim, įlipsi į autobusą, ir ten sėdintis tėvelis neatsikels, tau vietos neužleis. Tai mažų miestelių kultūra. Kai kurie vaikai, aišku, "praauga" tėvus. Galiu pasidžiaugti, kad Nidos vaikų kalba yra tikrai taisyklinga, literatūrinė, taip jie kalba ir namuose, todėl jiems lengva mokytis ir laikyti egzaminus".

Nors mokytojos vyras, buvęs Nidos pagrindinės mokyklos direktorius, sugrįžo gyvent į Kauną, ji liko. Mokytoja sutinka, jog gyventi Nidoje yra romantiška: "Ne, knygų nerašau, tam reikia turėt Dievo dovaną, aš geriau padedu vaikams vertinti didžiųjų rašytojų kūrybą. Ir naktį po kopas nesibastau, bet ilgai maudausi jūroje, ir dabar keliuosi pusę šešių - malonumas įkristi į tokią šiltą jūrą. Žiemą bijau peršaldyti sąnarius. O vaikams norisi kartu pabūti, mano klasė mėgsta daug keliaut, štai ir Molėtų observatorijoje buvome, į žvaigždėtą dangų žiūrėjome, ir Druskininkuose, Grūto parke buvome. Juos susodink į autobusą, vežk kad ir aplink Kuršių neriją; jiems svarbiausia būti kartu. Trokšta romantikos, įspūdžių. Pernai lankėmės Kauno muzikiniame teatre, tai auklėtiniai truputį mane nuvylė".

Ji pati labai dažnai automobiliu vyksta į Klaipėdą, ten vienoje gimnazijų mokosi ir jos vienuoliktokė dukra, nes ši taip nusprendė.

Mokytoja sakė nepastebėjusi, jog jos auklėtiniai vartotų kvaišalus. - "O meilės reikalai? Jie ne tokie jauni - septyniolikmečiai. Mes visi tokio amžiaus mylėjom, aštuoniolikos metų mūsų laikais ne vienas ir šeimą kūrėme. Vaikai atviri, jie man daug ką pasisako. Kai kurie skundžiasi sunkiomis mokymosi programomis, kai kuriems dar sunku apsispręsti, kokį profilį pasirinkti, tad ieško, blaškosi".

Nidoje jauniems nebūtų kas veikti?

Vienuoliktokai kiek nustebino, sakydami, jog Nida - senukų kaimas, jaunimui renginių mažai organizuojama. Tai negi tie senukai turėtų jaunimėlį užimti? - "Jeigu galvoji apie gerą, prestižinį darbą, tai neapsimoka čia grįžti. Nebent norėtum dirbti komunaliniame ūkyje šlavėju. Mūsų tokia ligoninė, kad susilaužai ranką, koją sugipsuoja, gal ir reikėtų gerų specialistų. Čia trūksta veiklos. Gamta graži, bet veikti nelabai yra ką. Per dvi savaites vieną kartą diskoteka būna. Vasarą einame paplaukioti, nes daugelis mūsų moka plaukti".

"Po pamokų dažniausiai einame namo, žiūrime televizorių, valgome, miegame ir mokomės. Pakeliui į namus dažniausiai užsukame į "Kuršius" arbatėlės gert. O pasimatymus skiriame prie jūros, prie baltų suoliukų arba prie merijos. Vasarą visi mes dirbame sezoninius darbus: pardavinėjame žuvį, ledus, padedame tėvams priimti poilsiautojus. Iš žemyno atvykstančio jaunimo neišsiskiriame, gal tik dredų nesukame, nesivaikome lėkštų madų", - čiauškėjo vienas per kitą. Vaikinai pridūrė, jog mėgsta žvejoti - ir krantinėje, ir valtyje, ir ant ledo. Tekdavę pavasarį ir su drabužiais eketėje išsimaudyti. Krepšinis - puiki pramoga".

Kai kurie vaikinai sakė, kad norėtų užsiimti žemės ūkiu, nors nerijoje nesutiksi nė karvės, šernai - laukiniai draugai. Medžiotojais būti nė vienas nenorėtų. Merginos svajoja studijuoti ekonomiką, teisę, istoriją, mediciną. Ne pasaulio pabaiga būtų, jeigu iš pirmo karto neįstotų į aukštąją - vyktų pasižvalgyt ir užsidirbt į užsienio šalį; į turintį patirties ir darbo praktikos ir darbdaviai palankiau žiūri. Na, o gyvenimiškiausių darbų išmokė tėvai ir mylimiausias darbų mokytojas Dičpetris.

"Čia mokytojas - kaimynas, apie kito nidiškio įdomesnius gyvenimo įvykius viską žinai, savotiškas Tvyn Pyksas. Nidoje gyvena daug menininkų, išsiskiriančių iš minios - kad ir dailininkas, kurėno savininkas Jonušas. Ir kitokių garsenybių yra; štai vieną ponią, laikančią 30 kačių, "Be tabu" rodė. Gerai, kad vakare gali saugiai vaikščioti, niekas neužpuls. Didžiausi gyvenimo įvykiai? Viskas tas pats, kaip ir žemyne, nesam sulaukėję saliečiai. Išdaigos, ir tos tokios pat: užkišame kabineto duris adatėle, tenka laužti spyną, pripurškiame klasę gaisrininkų putų, kėdėmis užverčiame, kad linksmiau būtų".

Vaikinai juokėsi, kad šioje klasėje visi - romeo ir džiuljetos, bet nebūtina būti pora, tarpusavio santykiai su visomis mergaitėmis draugiški. Ir į gamtos švarinimo talką eina drauge. Per šventes susitinka bažnyčioje, padainuoja bažnytiniuose renginiuose. Į atvykėlius užsieniečius mergaitės nesidairo.

"Na, stichija suteikia savito žavesio: pakyla marių vandens lygis, kiaurai košia vėjai, o per buvusį Anatolijaus uraganą buvo medžių užversti keliai, vieną naktį buvo dingusi elektra, visas miestas pasišvietė prožektoriais ir žvakutėmis", - kalbėjo vienuoliktokai Gintarė, Ramūnas, Modestas, Kristina, Raimonda ir kiti.

Ivona ŽIEMYTĖ

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder