Baidarėmis, kanojomis bei irklentėmis siūloma pakeliauti ne tik tyvuliuojančiais ežerais tapusiomis pievomis, bet ir po legendomis apipintą, lietuviškąja Amazone vadinamą Žalgirių girią – buvusią XIX amžiuje įkurtą pelkininkų koloniją.
„Renkame aštrių pojūčių ištroškusių keliautojų grupes. Rengti šešių valandų trukmės žygį įkvėpė Hermanno Sudermanno lietuviška apysaka „Jonas ir Erdmė“, kurioje aprašomas dabar jau išnykusios pelkininkų kolonijos Žalgirių kaime gyvenimas. Pavasario potvynio metas – tinkamiausias šioms vietovėms lankyti.
Žygeiviai sužinos apie to kaimo istoriją, jo likimą, ieškosime apysakoje minimų pastatų likučių“, – „Lietuvos žinioms“ pasakojo vienas žygio irklentėmis organizatorių Vidas Stašaitis. Nemuno deltos potvyniai ne tik baugina, bet ir masina aštrių pojūčių mėgėjus keliauti po vandenų pasaulį.
Paskendęs kaimas
Šiųmetis pavasario potvynis Šilutės rajone jau prasidėjo. Vandens lygis kelyje į Rusnę, ties statoma estakada, buvo pakilęs apie 85 cm, kelias nebeišvažiuojamas. Paprastai vanduo apsemia apie 14 tūkst. ha teritoriją.
Daugeliui žmonių ši stichijos išdaiga tampa didžiuliu galvos skausmu, nes izoliuoja ištisas gyvenvietes, tačiau kartu ji skatina mėgautis įspūdingais vaizdais.
Ekstremalų asociacijos vadovas V. Stašaitis „Lietuvos žinioms“ pasakojo, kad šiemet kilo idėja organizuoti turistinį žygį irklentėmis po užlietą Žalgirių mišką, kuriame yra garsioji Rupkalvių aukštapelkė.
„1861 metais ten buvo įkurta pelkininkų kolonija. Vokietijos valdžia bežemiams dalijo valstybinius sklypus, tereikėjo savo lėšomis ir jėgomis pasistatyti namą. Taip susiformavo unikalus pelkininkų kaimelis, kuriame buvo apie 50 sodybų, veikė mokykla.
Dabar buvusioje kolonijoje beliko vos viena kita apgyvendinta sodyba, kitos arba sudegė, arba buvo sugriautos per potvynius“, – dėstė jis. Iki Pirmojo pasaulinio karo garsiojo Vokietijos kanclerio Otto von Bismarcko vardu 1874 metais pavadinta pelkininkų kolonija turėjo valstybinę administravimo sistemą, buvo nustatyta griežta žemės ūkio produkcijos realizavimo tvarka.
Durpynuose labai gerai augo bulvės, jas pelkininkai ir augino, o derlių kaizerinė valdžia eksportavo į Vakarų Europą. Po Pirmojo pasaulinio karo nuo Vokietijos atskyrus Klaipėdos kraštą ir jį 1923 metais prijungus prie Lietuvos, pelkininkų kolonija patyrė krizę, ji tapo praeities reliktu, atgyvena, pakeisti ir buvę vokiški pavadinimai. 1925-aisiais buvusi O. von Bismarcko kolonija jau aprašoma kaip Žalgirių kaimas.
Pasiekti jį vasarą – itin sudėtinga, nes visi keliai tampa pelkynais, purvynais, yra kone neišvažiuojami, ore zvimbia milžiniški uodų ir kitų kraujasiurbių spiečiai. „Todėl manome, kad tą unikalią vietovę, savotišką pamario Atlantidą geriausia aplankyti valtimis per potvynį“, – tikino V. Stašaitis.
Apysakos motyvais
Organizuoti pirmąjį žygį į Žalgirių miško pelkininkų kaimavietę tauragiškį įkvėpė ir nepakartojamas gamtovaizdis, ir etnografiniai motyvai. „H. Sudermanno apysaka „Jonas ir Erdmė“ – intriguojanti, įdomi ir unikali pelkininkų kolonijos gyvenimo istorija. Ten meilė susipina su itin sudėtingomis, sunkiomis gyvenimo sąlygomis.
Kaimą užliejus vandeniui žmonės tiesiog iki kelių braidydavo po savo namus. Dauguma jų sirgo reumatinėmis ligomis. Rašytojas labai vaizdžiai aprašė pelkininkų buitį ir jų drąsą, ryžtą kovoti už savo būtį“, – kalbėjo V. Stašaitis.
Baimės netrūksta Tie, kuriems odisėja po vaiduokliškas Žalgirių miško mangroves gali pasirodyti pernelyg pavojinga, Rusnės salos turizmo sodybų savininkai siūlo alternatyvą – keliones baidarėmis po užlietas pievas.
Tokios kelionės – daug saugesnės. Šiuo metu pamario pievos jau tampa vis labiau apsemtos, o jei prasidės gausūs lietūs, jos virs savotiškomis vandens aikštelėmis.
Pievose šiltuoju metų laiku ganomi galvijai, dirbami žemės ūkio darbai, o dabar vanduo netrukdomas veržiasi ir užlieja didžiulius deltos plotus. „Ten, kur vasarą ganėsi karvės ir ožkos, dabar plaukioja žuvys.
Visos kaimo turizmo sodybos Rusnėje turi saugių, vadinamųjų cepelino klasės turistinių baidarių ir jas nuomoja. Taip pat galima gauti gido paslaugas, o grįžus – gardžiuotis ypatinga žuviene.
Žmones tikrai stebina ir žavi tas vandenų kraštas, kai gali apsemtomis pievomis nuplaukti nuo vienos upės iki kitos. Pačios upės dabar yra pavojingos dėl srovės, todėl ir pasirinktos Nemuno deltos lankos“, – „Lietuvos žinioms“ pasakojo Rusnės kaimo turizmo draugijos pirmininkė Dainora Laukevičienė.
Žygeivių laukia ne tik aštrūs pojūčiai, romantika ir gamtos didybė. Paukščių mylėtojai turi progą stebėti didžiulius grįžtančių migrantų būrius. Pievose mėgsta ilsėtis, maitintis žąsys, gulbės, kiti vandens paukščiai.
„Žinoma, žmonės turi įvertinti aplinkybę, kad kelias į Rusnę gali būti neišvažiuojamas, užsemtas. Tačiau dabar jau baigiama statyti estakada, kuria leidžiama eiti pėsčiomis. Yra ir kita alternatyva: palikti automobilius Šilutėje ir pasinaudoti amfibija, kuri saugiai perkels į salą.
Ekstremalūs žygiai apsemta delta nėra itin populiarūs, tačiau vis dažniau organizuojami, nes žmonės trokšta neišdildomų įspūdžių“, – teigė rusniškė.
Nemuno deltos regioninio parko (NDRP) rekreacininkė Jūratė Dulkytė „Lietuvos žinioms“ sakė, jog susidomėjimas kelionėmis per potvynio zonas didėja, tačiau nemažai interesantų atbaido įvairios priežastys.
„Norint išvysti mūsų lietuviškąją Amazonę reikia ryžto. Nemažai žmonių bijo, kad negalės patekti į Rusnės salą arba iš jos išvykti, nežino, kur saugiai palikti mašinas, bijo izoliacijos.
Tačiau tai ir yra visas žavesys, nes niekur kitur Lietuvoje tokių gamtinių sąlygų ir rizikos nėra. Potvyniai išties yra tinkamiausias metas pamatyti apylinkes, kurių beveik neįmanoma aplankyti vasarą, nes aplink – vien pelkynai, dumblynai. Senieji gyventojai net arkliams ant kanopų užmaudavo medines „klumpes“, o vežimai būdavę specialiai praplatintais ratais, kad neklimptų“, – pasakojo NDRP darbuotoja.
Didžiulis potencialas Šilutės turizmo informacijos centro direktorė Rasa Grygelienė „Lietuvos žinioms“ pripažino, kad Nemuno deltos potvyniai lietuviams yra dar neatrastas reiškinys, apie kurį reikėtų kalbėti daugiau ir dažniau.
„Turistinis potencialas išties nepakankamai panaudojamas, nors potvyniai galėtų tapti tikru mūsų krašto šaukliu. Niekur kitur Lietuvoje nerasite tokio fenomeno, tokių gamtos burtų, atsiskleidžiančios didybės ir stichijos gaivalo.
Todėl labai palaikome kelionių organizatorius, kurie ryžtasi burti žmonių grupes ir leistis į nepakartojamas vandens keliones. Manau, jos turėtų tik populiarėti, nes keliautojai ieško dar nepatirtų įspūdžių, vis labiau gręžiamasi į nišinį turizmą“, – dėstė ji.
Esą brandesnio amžiaus žmonės labiau renkasi ramų poilsį ir Nemuno deltą lanko vasarą, apsistoja kaimo turizmo sodybose, mėgsta žvejoti, virti žuvienę, skanauti rūkytų žuvų. „O jaunimui kaip tik reikia ekstremalumo.
Žinoma, vietos žmonėms potvynis yra tikras prakeiksmas, tačiau ir juo galima pasinaudoti. Užlietas vietoves yra labai pamėgę paukščių stebėtojai. Manau, idėja aplankyti nuskendusį kaimą ir galbūt pasisvečiuoti tose keliose dar likusiose sodybose buvusioje pelkininkų kolonijoje yra nuostabi ir turėtų sulaukti didžiulio populiarumo.
Pabrėšiu, kad kiaurus metus veikiančių kaimo turizmo sodybų Nemuno deltoje tikrai netrūksta, tad visi yra labai laukiami“, – teigė turizmo specialistė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą