Plungėje, karvių ganykloje – netikėtas radinys

Plungėje, karvių ganykloje – netikėtas radinys

Į „Že­mai­čio“ re­dak­ci­ją pa­skam­bi­nęs plun­giš­kis pa­pa­sa­ko­jo ką tik ra­dęs ke­tu­ris ne­spro­gu­sius ar­ti­le­ri­jos svie­di­nius. Pak­laus­tas, kas toks esan­tis, skam­bi­nu­sy­sis šmaikš­ta­vo: „Esu tik ber­niu­kas su me­ta­lo de­tek­to­riu­mi“. Ir pa­kvie­tė at­vyk­ti sa­vo aki­mis pa­ma­ty­ti neįp­ras­to ra­di­nio.

Lo­bių paieš­ko­mis su­si­do­mė­jo... dėl svei­ka­tos

Su­lau­kus to­kio kvie­ti­mo ne­lie­ka nie­ko ki­to, kaip tik šok­ti į au­to­mo­bi­lį ir su­kti nu­ro­dy­tos vie­tos link. Skam­bi­nu­sio­jo bu­vi­mo vie­ta ga­na neaiš­ki – pa­miš­kė tarp Le­ke­mės ir Stal­gė­nų kai­mų.

Dar iš­siaiš­ki­nu, kad ge­rą ke­lio ga­lą teks įveik­ti pės­čio­mis per pa­žliu­gu­sią pie­vą, tad su sa­vi­mi, be fo­toa­pa­ra­to, pa­grie­biu ir au­li­nius ba­tus.

Lai­ky­da­ma­si duo­tų nu­ro­dy­mų ne­sun­kiai ran­du ša­li­ke­lė­je lū­ku­riuo­jan­tį „ber­niu­ką su me­ta­lo de­tek­to­riu­mi“. Paaiš­kė­ja, kad tai – pa­juo­kau­ti mėgs­tan­tis bran­daus am­žiaus vy­ras. Jis pri­si­sta­to, bet tuoj pa­pra­šo laik­raš­ty­je ne­mi­nė­ti nei jo var­do, nei pa­var­dės. Tad to­liau va­din­ki­me jį Jo­nu.

Iš­vy­dęs ma­ne, plun­giš­kis ren­ka trum­pą­jį Bend­ro­jo pa­gal­bos cent­ro nu­me­rį ir ra­miu bal­su pra­ne­ša, kad ką tik ra­do ke­tu­ris sprog­me­nis. Trum­pai nu­pa­sa­ko­ja sa­vo bu­vi­mo vie­tą. „Da­bar lauk­si­me, kol pa­si­ro­dys po­li­ci­ja. Tu­rė­tų neužt­ruk­ti“, – sa­ko bai­gęs kal­bė­ti te­le­fo­nu.

Paaiš­kė­ja, kad ši pro­ce­dū­ra jam nė­ra nau­ja, mat ir anks­čiau yra ap­ti­kęs sprog­me­nų. Pir­mą­sias dvi ko­vi­nes gra­na­tas ra­do rug­sė­jį Pla­te­lių apy­lin­kė­se, Virk­šų kai­me. O gruo­džio pa­bai­go­je, prieš pat Nau­juo­sius, to­je pa­čio­je pie­vo­je tarp Le­ke­mės ir Stal­gė­nų (kaip vė­liau paaiš­kė­jo – Vai­nai­čių kai­mo te­ri­to­ri­jo­je) ra­do ar­ti­le­ri­jos svie­di­nį. Abu kar­tus taip pat pra­ne­šė po­li­ci­jai, o at­sku­bė­ję pa­rei­gū­nai iš­kvie­tė iš­mi­nuo­to­jus.

Pats sa­ko nei pir­mą, nei ant­rą kar­tą ne­lau­kęs pa­sta­rų­jų, nes jie vyks­ta iš Klai­pė­dos, tad už­trun­ka, kol pa­sie­kia mū­sų ra­jo­ną. Tik štai ant­ra­die­nį smal­su­mas vėl at­ve­dė į tą pa­čią pie­vą. „No­rė­jau pa­žiū­rė­ti, kas li­ko po iš­mi­nuo­to­jų. Pa­gal­vo­jau, gal dar pa­vyk­tų ką ras­ti, mat pa­sta­rą­jį kar­tą ma­no me­ta­lo de­tek­to­rius su­strei­ka­vo. Gal dėl šal­čio“, – svars­to.

Kol lau­kiam po­li­ci­jos, plun­giš­kis pa­sa­ko­ja, jog do­mė­tis šia veik­la pra­dė­jo vi­sai ne­se­niai. „Vie­ni žve­jo­ja, ki­ti žvė­ris šau­do. O aš lo­bių ieš­kau, – nu­si­juo­kia. – Pra­dė­jau dėl svei­ka­tos, nes esu tik­ras na­mi­sė­da. No­rė­jau dau­giau lai­ko pra­leis­ti gry­na­me ore, pa­ju­dė­ti.“

Rei­kia iš­ma­ny­ti, kur ir ko ieš­ko­ti

Iš­girs­tu, kad to­kie lo­bių ieš­ko­to­jai bend­rau­ja so­cia­li­niuo­se tink­luo­se. Plun­giš­kis sa­ko, kad bū­tent iš jų in­ter­ne­ti­nių dis­ku­si­jų ir se­mia­si pa­tir­ties, do­mė­jo­si, ko­kį me­ta­lo de­tek­to­rių įsi­gy­ti, kur ir ko ieš­ko­ti.

„Tuo­se fo­ru­muo­se man ir įka­lė į gal­vą, kad jei ra­dai sprog­me­nį – ne­liesk jo, ne­krapš­ti­nėk, kviesk po­li­ci­ją. O juk yra ir to­kių „prie­dur­nių“, ku­rie ras­tus svie­di­nius vėl už­ka­sa į že­mę. Bi­jo, kad iš­kvies­tos tar­ny­bos atims me­ta­lo de­tek­to­rių“, – kal­ba pa­šne­ko­vas.

Pa­sak jo, to­kia bai­mė yra vi­siš­kai ne­pag­rįs­ta, mat vaikš­čio­ti po lau­kus ar miš­kus su me­ta­lo de­tek­to­riu­mi nė­ra drau­džia­ma. Ne­ga­li­ma tik pa­si­sa­vin­ti se­nes­nių nei 70 me­tų ra­di­nių. To­kius esą rei­kia pri­sta­ty­ti į Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­tą.

Pats Jo­nas pa­ti­ki­na nie­ko įspū­din­go, be jau mi­nė­tų sprog­me­nų, iki šiol nė­ra ra­dęs. Dė­me­sio gal­būt bū­tų ver­ta tik jo ap­tik­ta že­mė­je ne vie­ną de­šimt­me­tį dū­lė­ju­si me­ta­li­nė reichs­mar­kių mo­ne­ta.

O ko­dėl pa­si­rin­ko žval­gy­ti te­ri­to­ri­ją tarp Le­ke­mės ir Stal­gė­nų? „Nei­ni, kur akys ve­da. Prieš tai pa­si­do­mi, pa­si­skai­tai, kas kur ga­lė­ję bū­ti. Ši­toj vie­toj kaž­ka­da bu­vu­sios so­dy­bos. Da­bar nie­ko ne­li­kę, tik ga­nyk­los.

1944 m. Rau­do­no­ji ar­mi­ja, ve­jan­ti vo­kie­čius oku­pan­tus, įžen­gė į Plun­gę. Ne vie­nas da­li­nys bu­vo iš­si­dės­tęs ap­link mies­tą. Ga­li bū­ti, kad vie­nas jų bu­vo įsi­kū­ręs bū­tent šio­je te­ri­to­ri­jo­je.

Tai pa­tvir­ti­na ir ma­no čia ras­ti neiš­šau­ti, ta­čiau su­lau­žy­ti šo­vi­niai. Juos ka­rei­viai lau­žy­da­vo, kad gau­tų pa­ra­ko lau­žams už­si­kur­ti. Juk bu­vo spa­lis, rei­kė­jo kaž­kaip šil­dy­tis. Tam tiks­lui ar­dė ir ar­ti­le­ri­jos svie­di­nius “, – dės­to plun­giš­kis.

„Kaž­kur čia tu­ri bū­ti“

Mums be­si­kal­bant, lau­ko ke­liu­ke su­žim­ba ir po­li­ci­jos eki­pa­žo au­to­bu­siu­ko švie­sos. Jau be­veik vi­sai tam­su. Per pa­žliu­gu­sią pie­vą žleg­sim pa­si­švies­da­mi pro­žek­to­riu­mi. Jo­nas ro­do ke­lią. Pers­pė­ja, kad bū­tu­me at­sar­gūs – per vi­są pie­vą iš­si­rai­tę elekt­ri­niai pie­me­nys. Lai­mei, kad sro­vė iš­jung­ta.

„Kaž­kur čia tu­ri bū­ti“, – iš­girs­ta­me sa­kant mū­sų ved­lį. Ku­rį lai­ką dai­ro­mės ap­lin­kui, ta­čiau taip tam­su, kad net pro­žek­to­rius ne­gelbs­ti. Jaus­mas mak­li­nė­jant ap­grai­bo­mis po pie­vą ir ieš­kant kaž­kur čia gu­lin­čių su­rū­di­ju­sių sprog­me­nų – sa­vo­tiš­kas. Lai­mei, vie­nas iš pa­rei­gū­nų pa­ste­bi tam­so­je bo­luo­jan­tį į že­mę įsmeig­to kas­tu­vo ko­tą. Jo­nas taip pa­žy­mė­jo sa­vo ra­di­nį.

Ša­lia kas­tu­vo gu­li ke­tu­ri ar­ti­le­ri­jos svie­di­niai. Plun­giš­kis pa­sa­ko­ja juos ra­dęs vi­sai ne­gi­liai po že­me. Du bu­vo vos pu­sės sprin­džio gy­ly­je, li­ku­sie­ji – kiek gi­liau, gal per sprin­dį.

„O juk čia iki pat už­šą­lant ga­nė­si kar­vės“, – sa­ko vy­ras. Dar pri­du­ria, kad prieš sa­vai­tę pir­muo­sius du svie­di­nius to­je pa­čio­je vie­to­je ra­do ko­ne pie­vos pa­vir­šiu­je.

Įdo­mu, ar iš­mi­nuo­to­jai, ku­riuos tuoj su­skum­ba kvies­ti vie­nas iš pa­rei­gū­nų, vė­liau pra­ne­ša skly­po sa­vi­nin­kui, koks „lo­bis“ ras­tas jo ga­nyk­lo­je. „Gal žmo­gus no­rė­tų ži­not?“ – gar­siai svars­tau.

„O gal ir ne“, – pu­siau juo­kais, pu­siau rim­tai at­lie­pia vie­nas iš pa­rei­gū­nų. Vy­rai sa­ko vi­sos ei­gos ne­ži­nan­tys. Jų dar­bas – pra­neš­ti apie sprog­me­nis iš­mi­nuo­to­jams ir pa­ro­dy­ti jiems tiks­lią šių bu­vi­mo vie­tą. O to­liau jau tvar­ko­si pa­sta­rie­ji.

To­kie at­ve­jai – ne­re­ti

Ki­tą die­ną Plun­gės ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Rea­ga­vi­mo sky­riaus vir­ši­nin­kė Ing­ri­da Juš­kai­tė in­for­ma­vo, kad tą pa­tį va­ka­rą at­vy­kę Juo­zo Vit­kaus in­ži­ne­ri­jos ba­ta­lio­no ka­riš­kiai ras­tuo­sius svie­di­nius su­nai­ki­no. „Ga­vo­me pra­ne­ši­mą, kad ras­ti ke­tu­ri B ka­te­go­ri­jos Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro ar­ti­le­ri­jos svie­di­niai ir kad jie su­nai­kin­ti vie­to­je“, – sa­kė pa­rei­gū­nė.

Pak­laus­ta, ar daž­nai Plun­gės ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­tas gau­na pra­ne­ši­mų apie to­kius ra­di­nius, I. Juš­kai­tė pa­sa­ko­jo, jog bū­na įvai­riai – kar­tais il­gai to­kių ne­bū­na, o kar­tais per mė­ne­sį ten­ka sku­bė­ti net į ke­lis to­kius iš­kvie­ti­mus.

Esą ne­re­ti ir to­kie at­ve­jai, kaip pa­sta­ra­sis, kai sprog­me­nis ran­da se­nie­nų su me­ta­lo de­tek­to­riais ieš­kan­tys as­me­nys. To­kia veik­la ne­drau­džia­ma, tad ir jos mė­gė­jų ne­trūks­ta. Vis dėl­to daž­niau ar­ti­le­ri­jos svie­di­nių pa­si­tai­ko ras­ti to­kio­se vie­to­se, kur dėl pla­nuo­ja­mų sta­ty­bų ar ki­tų dar­bų ka­sa­ma že­mė.

Be­je, iš­mi­nuo­to­jai juo­kau­ja, kad kiek­vie­no kai­mo gar­bės rei­ka­las tu­rė­ti sa­vo mi­tą apie ka­ro pa­li­ki­mą. Pa­na­šu, kad plun­giš­kio Jo­no dė­ka to­kį mi­tą nuo šiol tu­rės ir Vai­nai­čių kai­mas. Įdo­mu tai, kad vy­ras ki­tą die­ną pa­ts su­si­ra­do šių že­mių sa­vi­nin­kę ir pa­pa­sa­ko­jo, kas pa­sta­ro­sio­mis die­no­mis dė­jo­si jos ga­nyk­lo­je.

„Iš pra­džių mo­te­ris ga­na įta­riai į ma­ne žiū­rė­jo. Ir tai sa­vai­me su­pran­ta­ma. Nie­kam ne­pa­tin­ka to­kie keis­tuo­liai kaip aš, ku­rie vaikš­to po ta­vo skly­pą. Bet kai iš­dės­čiau jai vi­są rei­ka­lo es­mę, mo­te­ris ga­na nuo­šir­džiai su­rea­ga­vo. Ga­vau jos lei­di­mą ir to­liau žval­gy­ti tą te­ri­to­ri­ją“, – pa­si­džiau­gė vy­ras. O pa­klaus­tas, ar dar grįš į tą vie­tą, nė aki­mir­kos ne­dve­jo­jęs at­sa­kė: „Grį­šiu.“

Plun­giš­kio Jo­no nuo­trau­kos  Rug­sė­jį Virk­šų kai­me ras­tos gra­na­tos


Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder