2020 m. gruodžio 4 d. 07:40 val., penktadienis

ve  >  Žinios  >  Lietuva  >  Vakarų Lietuva

Vakarų Lietuva

Nuo karo bėgusius "vilko vaikus" priglaudė lietuviai

(1)

Nuo karo bėgusius "vilko vaikus" priglaudė lietuviai nuotrauka, foto

Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių vaikai Rytprūsiuose susidūrė su sunkumais.

© lrytas.lt nuotr.

Reklama

Jie užaugo be tėvų, brolių ir vilties. Vilko vaikai – vadinamieji Wolfskinder – jauni vokiečiai, kurie po Antrojo pasaulinio karo pasimetė ir užaugo lietuvių šeimose. Jų pasakojamos istorijos – labai jautrios.

„Mano įtėviai Orlauskai – Adomas ir Juzefa – ilsisi Gargždų kapinėse. Širdyje visada gera, kai čia atvykstu ir nusilenkiu jų kapams. Noriu, kad paviešintumėte mano gyvenimo istoriją. Ji – apie šiuos nuostabius žmones, kurie mane priglaudė tokiu sunkiu metu“, – toks laiškas pasiekė „Lietuvos ryto“ redakciją.

Jį atsiuntė vadinamasis vilko vaikas – Klausas Weissas iš nedidelio Vokietijos miestelio Patenzeno Žemutinės Saksonijos žemėje. Vyro papasakota gyvenimo istorija – viena iš penkų tūkstančių. Maždaug tiek vadinamųjų vilko vaikų buvo Antrojo pasaulinio karo metais. Jie nebegalėjo susirasti savo giminių, jų šeimos buvo išstumtos iš Kaliningrado – vokiečiams Kionigsbergo.

Amžinas alkio jausmas

Nusileidus geležinei uždangai Europa pasidalijo į du blokus. Vilko vaikams lietuviai ištiesė pagalbos ranką, švelniai vadino vokietukais. Kaip šie vaikai augo be tėvų? Koks būtų jų pasakojimas apie vaikystę, jeigu būtų augę su tėvu ir motina? Kaip jaučiasi vaikas, netekęs savo šaknų?

„Buvo graži, saulėta balandžio diena. Batai suplyšo, kojinės – vienos skylės. Bet dėl to mažiausiai jaudinausi – juk vasara, viską išmesiu. Tačiau vakare pakilo vėjas ir buvo šalta“, – pasakojo Erika Smetonus, gimusi su pavarde Jeschkeit.

Kartu su ja per mišką, laukus traukė vaikinukas. Jiems teko valtele plaukti per Nemuną. Erikai buvo vienuolika, nors atrodė kaip septynerių, jis – metais vyresnis. Ji vis verkė, nes atsiskyrė nuo brolio. Atsisuko pažiūrėti, kur jis, bet niekur jo neberado. Ir Erika sekė paskui nepažįstamą vaikinuką. Nors jis nenorėjo dalytis su ja maistu ir pasislėpęs nuo jos valgė. Anuomet jai buvo skaudu, kad jis toks nedraugiškas.
Dabar, praėjus daugiau nei 70 metų, Erika supranta jo elgesį. Abu basi, aptekę utėlėmis, pagaliau priėjo lietuvių namą.

Reklama

Šeimininkė norėjo juos išvyti, bet vyras atkalbėjo. Atnešė statinę, pripylė vandens. Užkūrė ugnį. Moteris liepė abiem lipti į statinę. Nuprausė, Erikai nukirpo utėlių knibždančias kasas ir įmetė į liepsnas. Šie lietuviai negalėjo priimti dviejų vaikų – pasiliko tiktai mergaitę. Ir pas juos ji užsibuvo dešimtmečius.

Ta balandžio diena turėjo būti 1946-aisiais, bet Erika tiksliai nežino. Vaikinuko, apie kurį pasakojo, niekada nebematė. Kur jis? Kas jį priglaudė? Erika to taip niekada ir nesužinojo. O apie savo brolį? Tik po 40 metų. O tėvą? Matė tik kartą daugiau kaip po 30 metų. O motiną? „Daug kartų žiūrėjau į dangumi plaukiančius debesis ir spėliojau, kuriame jų mano mama“, – sakė Erika.

E.Smetonus – viena iš vilko vaikų. Taip vadinami vokiečių vaikai, po Antrojo pasaulinio karo pasimetę Lietuvoje. Jie augo be tėvo, motinos, seserų ar brolių, be savo gimtosios kalbos. Jų tėvynė buvo sugriauta – šiaurinė Rytų Prūsija, ten esantys kaimai ir Kionigsbergo miestas. Vaikai valkatavo, dirbo priverčiamuosius darbus. Kai kurie tapo pabėgėliais – daugeliui pavyko nusigauti į Vakarus. Bet vilko vaikai, atsiskyrę nuo savo tėvų ir artimųjų, bėgo į Lietuvą elgetauti, ieškoti išsigelbėjimo. „Alkis, mus visada kamavo alkis“, – dienraščiui „Der Spiegel“ teigė E.Smetonus, kartu su 5000 jaunųjų vokiečių užaugusi kaip vilko vaikas.

Neužgyjančios žaizdos

Panašaus likimo K.Weissas gimė 1937-aisiais Nausėduose (Mažosios Lietuvos gyvenvietė Kaliningrado srities šiaurinėje dalyje. Nuo 1946 m. Privalovka. – Aut.). Dabar gyvena netoli Žemutinės Saksonijos žemės sostinės Hanoverio, nedideliame Patenzeno mieste. Paprašytas papasakoti savo istoriją jis išsitraukia mokyklinį sąsiuvinį su savo nelengvo gyvenimo užrašais.

Bijo ką nors praleisti, užmiršti? Ne. Klausas baiminasi į jo atmintį giliai įsirėžusių skaudžių vaizdų. Jie liks iki paskutinio jo atodūsio, ašarų, kurios – nori jis to ar nenori – rieda jo veidu. „Juk suprantate, kad tai nėra lengva?“ – klausia K.Weissas. K.Weisso pasakojimas prasideda nuo paskutinių karo mėnesių. Kalbėdamas apie save dažnai sako ne „aš“, o „Klausas“.

Jau pradžioje vienas sakinys nuskamba neįprastai, taip, lyg Klausas tebebūtų vaikas: „Nežinau tiksliai, kada tai buvo. Suaugusieji tikrai žino, kada buvo bombarduojamas Kionigsbergas.“

Reklama

Berlyno Humboldtų universiteto istorikas Christopheris Spatzas tyrinėjo Rytų Prūsijos vilko vaikų tapatybę ir jų tapatybės pokytį vokiečių visuomenėje. Remiantis jo tyrimo išvadomis, vilko vaikams būdinga žvelgti į save iš šalies. Dauguma jų dešimtmečiais neturėjo nieko, su kuo būtų galėję kalbėtis, pasidalinti savo patyrimu. Pasak Ch.Spatzo, vilko vaikai augo uždari, slegiami vienišumo ir savo prisiminimų. Ir būtent dėl to istorikai ir istorinės atminties tyrimo specialistai šių vaikų pasakojimus laiko ypač autentiškais. Jų istorijos nėra iškraipytos dėl nuolatinio jų kartojimo, kitų išgyvenimų.

klausas, vilko vaikas

Adomas ir Juzefa Orlauskai priglaudė ir užaugino vilko vaiką Klausą (dešinėje). Visa šeima buvo patyrusi ir tremties baisumą, vėliau grįžo į Lietuvą.

asmeninio archyvo nuotr.

Globėją išprievartavo sovietai

Savo tikrųjų tėvų Klausas neprisimena. Jau būdamas suaugęs sužinojo, kad 5-ojo dešimtmečio pradžioje tėvas buvo išsiųstas į Mauthauzeno koncentracijos stovyklą Austrijoje ir ten mirė. Klausas buvo atiduotas, kiek pamena, ponios Ernos globai. 1944-aisiais, kai Kionigsbergas buvo siaubingai bombarduojamas, Erna kartu su Klausu ir savo naujagimiu kūdikiu bėgo Vakarų kryptimi. Ir tuomet nuo bombų bėgančioms moterims teko skaudūs išgyvenimai. Erna buvo išskirta iš besitraukiančiųjų grupės.

 „Eikš, moterie“, – pasakė vyrai, kuriuos Klausas vadina rusais. Jie išprievartavo Erną ir kitas pasirinktas moteris. Negelbėjo ir priešinimasis: jos nagais draskė vyriškiams veidus, spjaudėsi.

Reklama

Bet Klauso pasakojime praslysta ir draugiškų istorijų apie sovietų karius. Jo nuomone, iš tikrųjų kalti nacistai vokiečiai, kurie sukėlė nelaimes ir vargą. Bėgdami į Vakarus – tai turėjo būti 1945-ųjų sausį – Klausas ir jo globėja Erna girdėję kalbas apie Baltijos jūroje nuskendusį laivą „Wilhelm Gustloff“ su daugiau nei 9 tūkst. žmonių.

Ši žinia taip pribloškė, kad jie nusprendė grįžti į savo gimtąjį kaimą. Pakeliui pernakvojo bažnyčioje, šalia jų gulėjo senas vyriškis. Kitą rytą atsibudęs K.Weissas pamatė utėles, bėgančias nuo jo kaimyno ant jo. „Utėlės nemėgsta lavonų“, – sako Klausas.

Jis abejingai žaidė su jomis – leido lakstyti po kūną, įkyriausias braukė nuo savęs. Tą rytą sovietų kareiviai privertė jo globėją Erną dirbti lauko darbus. Nepadėjo jos maldavimai ir ašaros palikti ją su kūdikiu. Jis buvo atiduotas prižiūrėti senai moteriai. „Vakare, kai Erna sugrįžo, kūdikis jau buvo miręs“, – prisimena Klausas.

Ir dėl to anuomet nei jis, nei jo globėja, kūdikio motina Erna, nelabai jaudinosi. K.Weissas įsitikinęs, kad tokiais baisiais laikais daug matęs ir patyręs žmogus yra visiškai kitoks.

Pjaudavo visus gyvius

Nuolatinis, įkyrus to meto palydovas – alkis. Tie, kurie buvo užsilikę pusiau ištuštėjusioje Rytų Prūsijos srityje, dėjo į burną viską, ką tik rado. Pjovė šunis ir kates, plėšydavo mėsą iš arklių dvėselienų, Baltijos pajūryje ieškojo moliuskų ir vėžių, valgė varles, ežiukus, dilgėles, rūgštynes, medžių žievę.

Daugelis nusilpo, mirė nuo šiltinės. Kaimai buvo tušti, po juos lakstė vaikai, laužė duris ir langus malkoms. Lavonai gulėjo laukuose, kiaulių tvartuose, palėpėse kabojo pakaruokliai.
Vaikai pastebėjo, kad suaugusieji pasikeitė, prarado savo stiprybę ir pamynė ankstesnes vertybes. Jie matė moteris, kurios prostitutėmis tapo tik dėl to, kad gautų maisto sau ir vaikams. Matė besilaukiančias motinas, nors jų vyrai dar buvo kare. Vaikai ilgainiui nustojo stebėtis, kai kartais kažkur pradingdavo gimę kūdikiai. Nesistebėjo, kai kartą rado iš mėšlo krūvos kyšančią naujagimio ranką. Ir ponia Erna, kaip pasakojo K.Weissas, visais būdais stengėsi, kad juodu nemirtų badu. Kai Erna atsidavė žvejui, jis kartkartėmis pamėtėdavo menkių.

Pirmosios kalbos pamokos

Reklama

Sugrįžusi į gimtąjį kaimą Erna atidavė Klausą jo tikrai tetai. Jis net nežinojo, kad ją turi, o ten gyvenusios dvi mergaitės buvo jo seserys. Klausą ir abi jo seseris teta išsiuntė į Lietuvą, kad jie parneštų maisto. Jie nusigavo iki Lietuvos pasienio miesto, dar turėjusio vokišką pavadinimą Heidekrugas, – dabar Šilutė.
Trijulė patraukė į turgų. Pamena, kaip žviegė paršeliai, nosį kuteno šviežios duonos, pyragų kvapas. Ant vieno stalo pūpsojo čiulpinukų krūva. Klausas vieną pagriebė ir pasileido bėgti. „Vagis, vagis!“ – pasigirdo jam už nugaros. Tai buvo pirmas lietuviškas žodis, kurį jis išmoko. Klausas nė kiek nesijaudino, kad pametė seseris, nes nesijautė su jomis artimas. Pas tetą nebegrįžo, žingsniavo toliau – į šalies gilumą.

Kartais jam pasisekdavo atsisėsti į arklio traukiamą vežimą, kartais sutikdavo kitų vokiečių vaikų. Jie taip pat traukė iš vieno ūkio į kitą, elgetavo, ieškojo nakvynės. Vieni „vilkiukai“ liko samdiniais ir samdinėmis, kiti buvo priimti į šeimą, treti pasirinko amžinų bastūnų dalią. Kai kurie jau seniai buvo našlaičiai, kiti nenorėjo tapti našta skurdo prispaustoms motinoms. Kai kurie netgi slapstėsi nuo giminaičių, kai jie pradėdavo jų ieškoti. Jie nenorėjo sugrįžti ten, kur jų laukė mirtis badu.

Galiausiai 1947–1948 metais iš Kaliningrado buvo išvyti paskutiniai vokiečiai. Šiems vaikams kelio atgal nebuvo.

Kartu ištrėmė į Sibirą

Klausas po kiek laiko sutiko lietuvę ūkininkę J.Orlauskienę. Ji ieškojo vaiko globoti, nes vienas iš trijų jos sūnų buvo ištremtas į Sibirą. Religinga moteris manė, kad Dievas sugrąžins jos sūnų sveiką, jei ji pasirūpins mažu vokiečių berniuku.

Įmotė pirmą kartą davė Klausui sočiai pavalgyti. Jis iki šiol nepamiršo skonio saldžios košės, kurią kabino mediniu šaukštu. Ir kai dubenėlis buvo visiškai tuščias, moteris paklausė, ar jis nenorėtų dar.

Ūkininkės žodžius „Ar nori dar?“ Klausas pakartoja glausdamas prie akių nosinę.

Reklama

Beveik 20 metų K.Weissas gyveno lietuvių ūkininkų šeimoje. Su ja buvo ištremtas į Krasnojarsko kraštą, Bogučianų rajoną. Vokiečių kalbą pamiršo, kalbėjo lietuviškai, o Sibire – rusiškai. 1951-aisiais – K.Weissas iš Lietuvos išvyko po 15 metų – į komunistinę Vokietijos Demokratinę Respubliką (VDR) atvyko apie 3300 vilko vaikų.

Kai kurie atsidūrė ir Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Įvairių VDR įsteigtų karantino stovyklų archyvuose yra išlikę dokumentai, kuriuose – vilko vaikų mokytojų užrašai. „Dėl klajokliško gyvenimo vaikų dorovė smukusi. Bet esu įsitikinęs, kad 90 proc. jaunuolių tikrai taps darbštūs ir dori.

Šie jauni žmonės turi didžiulį gyvenimo troškimą, ir jį nukreipus tinkama linkme tikrai sunoks geri vaisiai“, – rašė vienas karantino stovykloje dirbusių mokytojų.

Gavo laišką iš motinos

Dauguma vilko vaikų paliko Lietuvą 6-ojo dešimtmečio pabaigoje, kiti pasiliko dešimtmečiams, treti išvyko į Vokietiją būdami senyvo amžiaus jau 10-ajame dešimtmetyje, kai nebeliko geležinės uždangos.

6-ajame dešimtmetyje K.Weissas gavo laišką iš savo tikros motinos, radusios jį padedant Raudonajam Kryžiui. Ji pakvietė sūnų į Vokietiją. Nors ji ir toliau rašė, Klausui liko svetima. Pirmiausia dėl to, kad ji niekada nepadėkojo jos sūnų išauginusiai lietuvei įmotei, nepanoro su ja susipažinti. Dėl to K.Weissas iki šiol, kaip pats sako, yra ir sukrėstas, ir nusiminęs. Biologinė jo motina mirė 1960 metais.

Po šešerių metų, 1966-aisiais, K.Weissas atvyko į šalį, kurios seniai nematė, bet kuri reiškė jo tėvynę. Lietuvoje ir Sibire jis liko vokietis ar bent jau stengėsi juo vėl būti. Į savo tėvynę jis grįžo būdamas 29-erių. K.Weissas neslepia, kad pirmi naujojo gyvenimo žingsniai jam nebuvo lengvi. Jam, kaip ir kitiems vilko vaikams, padėjo jų charakterio savybės: dvasinė stiprybė, ištvermė, gebėjimas prisitaikyti.

Reklama

Su Lietuva jį ir toliau sieja ne tik nepaprasta ir kartu skaudi istorija, bet ir sutuoktinės šaknys – K.Weissas vedė moterį, kilusią iš Klaipėdos krašto.

Už įvaikinimą grėsė net tremtis

1944 metais sovietams įsiveržus į Rytprūsius daugybė vaikų liko našlaičiais, šeimos skurdo, teko elgetauti. Tie, kurie išgirdo, kad netoliese Lietuvoje žmonės gyvena geriau, būriais traukė ten ieškoti maisto – maždaug 5000 vaikų atkeliavo į Lietuvą ant krovininių traukinių stogų, atėjo pėsčiomis.

Vaikai buvo išbadėję, nusilpę, nemokėjo kalbos, sirgo. Pakeliui ne vienas mirė. Kai kurie jų iš pradžių grįždavo atgal į Rytprūsius – parveždavo maisto ten likusiems šeimos nariams. Ilgainiui, prasidėjus dokumentų patikrinimui, vaikai pasilikdavo Lietuvoje.

Dalis vaikų dirbo lietuvių – daugiausia vakarinėje šalies dalyje – ūkiuose kaip samdiniai – už atlygį ir prieglobstį. Kiti buvo įvaikinti šeimų – tai padaryti pokario metais nebuvo sunku. Tiesa, už pabėgėlių iš Rytprūsių įvaikinimą grėsė bausmė – ištrėmimas į Sibirą.

Knygą apie vilko vaikus „Mano vardas Marytė“ yra išleidęs lietuvių rašytojas Alvydas Šlepikas. Knyga išrinkta 2012-ųjų Metų knyga suaugusiųjų prozos kategorijoje. Už romaną autorius apdovanotas 2012 m. Jono Marcinkevičiaus premija bei Rašytojų sąjungos premija.

Žymos: vilko vaikai, karas

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Komentarai

Manau

2018-08-27   12:00

IP: 46.249.187.55

Sunku rasti tokius užuojautos žodžius, kurie galėtų paguosti tokią sunkią dalią patyrusius vaikus. Tik prie ko čia vilkas ? - "Vilko vaikai" - vargu ar tinkamas šių vaikų pavadinimas.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Vakarų Lietuva

Palanga kalėdiniu laikotarpiu taps pasakų miestu nuotrauka, foto

Artėjant gražiausioms metų šventėms miestai ir miesteliai pasidabina įvairiausiomis dekoracijomis, tūkstančiais lempučių,...

Palanga, lapkričio 18 d. (ELTA). Buvusios Seimo poilsinės „Viešnagė“ teritorijoje Palangoje pradedama...

Į poilsio namus Palangoje investuoja 15 mln. eurų: išsaugos ir išplės pušyną nuotrauka, foto

Aplinkos apsaugos departamentas, tęsdamas akciją „Lašiša 2020“, primena, kad nuo spalio 16...

Nuo rytojaus draudžiama limituota lašišų ir šlakių žvejyba nuotrauka, foto

Kretingos rajono savivaldybės administracija pradeda projektą, kurį įgyvendinus bus modernizuota maždaug 40...

Kretingoje bus atnaujinta apie 40 proc. gatvių šviestuvų nuotrauka, foto

VMG grupė skyrė paramą Klaipėdos universitetinei ligoninei nuotrauka, foto

Klaipėda, VMG grupė Klaipėdos universitetinei ligoninei skyrė 18 tūkst. eurų paramą, kuri...

Penktadienio horoskopas 12-ai zodiako ženklų nuotrauka, foto

Įvairybės, Dangaus kūnai:

Pusė tūkstančio klaipėdiečių gaus papildomą išmoką nuotrauka, foto

Klaipėda, Gera žinia klaipėdiečiams, gaunantiems socialinę pašalpą, - kartu su įprasta išmoka šį...

Kančių keliai nuotrauka, foto

Nuomonės, Ponia Konstancija, kurios dantys, kaip liaudyje sakoma, apmauti, skausmą malšino vaistais. Kai...

Įvairybės, Paskelbta prieš 1 val.

Nuomonės, Paskelbta prieš 9 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...