Nemune žvejai nuo seno gaudo ypatingus gyvius – jie neturi nei žvynų, nei kaulų

Dviese valtyje neskaitant bučiaus

Medinės valties gale sėdintis vyras švelniai judina variklio sraigtus reguliuojančią rankeną ir veda mažą laivelį tarp Nemuno vandens kelią žyminčių bujų. Šioje upės atkarpoje toks darbas yra labai atsakingas. Raudoni plūdurai priklauso Lietuvai, o žali – Rusijai. Keletas metrų už jos ir jau gali būti sulaikytas Kaliningrado saugumo darbuotojų dėl neteisėto sienos kirtimo.

Netrukus antrasis valtimi plaukiantis vyras atsistoja. Rankose jis laiko maždaug dviejų metrų kartį, kurios gale pritvirtintas metalinis kablys. Valties galas kone įsiremia į baltą iš plastikinio bakelio padarytą plūdurą. Netrukus šalia jo beveik be garso į sraunų upės vandenį panardinama kartis. Dar akimirka ir švelnus truktelėjimas reiškia, kad užkabinta reikiama virvė.

Vidmanto Balkūno nuotr./Nemune žvejai nuo seno gaudo ypatingus gyvius – nėges, kurios neturi ne žvynų, nei kaulų

Netrukus traukiamas už virvės galo į paviršių iškyla iš vytelių nupintas uždaras krepšys. Vyras su kartimi mikliai per siaurą skylę pažvelgia į jo vidų ir po sekundės žiūrėdamas į savo porininką iškelia nykštį. Bučiaus viduje raitosi sprindžio ilgio gyvatėlė su 9 angomis ties galva. Nėgių žvejyba prasidėjo.

Iš karklų ir metalinių vamzdžių gaminami bučiai

Nėgės gyvena Baltijos jūroje ir Atlanto vandenyne, o neršti plaukia į upes. Čia jas žvejai ir gaudo. Tai vienintelės žuvys Lietuvoje, kurias leidžiama žvejoti bučiais. Jie yra išskirtiniai ir pritaikyti gaudyti tik šioms žuvims.

Nuo senų laikų Mažosios Lietuvos žvejai bučiukus pindavo iš karklų. Kadangi Nemuno pakrantėse tinkamų nebūdavo – plukdydavosi juos net nuo Kuršių marių. Bučio pynimui tinkamos yra tik 3–4 metų karklo vytelės. Gamindamas žvejybos įrankį žvejys pirmiausia surišdavo rėmą, o po to jį išpindavo lanksčia karklo mediena. Įgudus toks bučius nupinamas maždaug per pusantros valandos. O jų reikdavo ne vieno.

Žvejojant upėje prie vienos virvės kas porą metrų yra pritvirtinamas bučius. Kad skęstų vandenyje, juos prieš tai buvo privalu bent porą savaičių laikyti pamerktus, kad išbrinktų ir taptų sunkūs. Kitu atveju, tekdavo į jų vidų krauti akmenis. Prie vienos virvės tvirtinama nuo 5 iki 10 bučių. Toks skersai upės statomas ir ant jos dugno guldomas žvejybos kompleksas buvo vadinamas pantu. Į upę senieji žvejai nuleisdavo ir 20 pantų. Tad reikiamų nupinti bučių skaičius kartais siekdavo ne dešimtis, o šimtus.

Nėges, patekusias į bučius, žvejai ištraukdavo per kitame bučiuko gale specialiai paliktą angą. Kol jis būdavo vandenyje, ji būdavo užkemšama žole. Ji sušlapus išbrinkdavo ir neleisdavo nėgėms išplaukti.

Vidmanto Balkūno nuotr./Nemune žvejai nuo seno gaudo ypatingus gyvius – nėges, kurios neturi ne žvynų, nei kaulų

Latviai, pas kuriuos nėgių sužvejojama dešimtimis kartų daugiau, bučius daro jau iš šiuolaikiškų priemonių. Jie tiesiog ventiliacijai naudojamame vamzdyje praduria skyles, iš vieno galo padaro „gerklas“ žuviai įplaukti, o iš kito – angą joms išimti.

Delikatesas, dėl kurio užeigos keldavo vėliavas

Nėgių mėsa laikoma delikatesu. Tiesa, Lietuvoje jau kiek ir primirštu. Tarpukaryje Klaipėdoje netgi buvo nėgių kavinė, kuri dirbdavo tik šių žuvų gaudymo sezonu. Svečiai čia gaudavo kuklų, bet išskirtinį meniu – porterio alus, karštos bandelės ir ant žarijų keptos nėgės.

Vaišinamasi būdavo susėdus prie stalo. Šeimininkas atnešdavo indą, pilną prikrautą šviežiai rūkytų nėgių. Kiekvienas galėjo iš jo imti ir valgyti iki soties. Smaguriai už delikatesą atsiskaitydavo jau pavalgę. Kadangi nėgių galvos nevalgomos, tad pinigus klientai mokėdavo būtent už jas. Lėkštėje esantis jų skaičius parodydavo, kiek suvalgyta vienetų šių išskirtinių žuvų.

Prasidėjus nėgių sezonui ir jų atsiradus užeigose ir svetainėse klientai apie tai būdavo informuojami iškeliant specifinę vėliavą. Joje būna pavaizduota akis ir skaičius 9 arba septyni taškai. Dėl šone esančių kvėpavimo angų nėgės vietinių buvo vadinamos devynakėmis arba septyntaškėmis.

Žuvis be žvynų, mintanti savo giminaičių krauju

Nėgės – išskirtinės žuvys. Mokslininkai teigia, kad jos yra senesnės už dinozaurus ir iki šių dienų beveik nepasikeitė. Seniausia rasta nėgės fosilija yra maždaug 360 mln. metų senumo. Dinozaurai atsirado tik po 100 mln. metų ir spėjo išnykti, o jos gyvena iki šiol.

Nėgės gali būti vadinamos ir pirmuoju stuburiniu gyvūnu. Ši žuvis yra tarpinė grandis tarp stuburinių ir bestuburių. Nors ji ir turi chordą, tačiau jis yra dar nesusiformavęs kaulas – kremzlė. Nėgė neturi ne tik stuburo. Ši žuvis, kitaip negu kitos, neturi ir žvynų.

Vidmanto Balkūno nuotr./Nemune žvejai nuo seno gaudo ypatingus gyvius – nėges, kurios neturi nei žvynų, nei kaulų

Dar viena šios žuvies išskirtinė savybė – jos parazitinė mityba. Nėgės specifinė siurbtuko tipo burna pilna dantų. Jų pagalba gyvis prisisiurbia prie žuvies – taip maitinasi jos krauju ir audiniais. Pasak žvejų, kartais pasitaiko, kad nėgė prisisiurbia prie kitos nėgės. Mat ant pagautų šių žuvų kartais randa išskirtines jų paliktas žymes.

Lietuvoje aptinkamos keturios nėgių rūšys – upinė, mažoji, jūrinė ir ukraininė. Plačiausiai paplitusi ir žvejojama yra tik upinė nėgė.

Lietuviai jas vadina ir kitais vardais – devynake, septyntaške, vingiliu arba graužavirbe.

Išsamius nėgių tyrimus yra atlikę Lietuvos Hidrobiologų draugijoje ir Gamtos tyrimų centre dirbę mokslininkai. Būtent pastarųjų dėka, Vytauto Kesmino vadovaujama grupė 2014 metais Lietuvoje atrado ir ukraininę nėgę.