Augustinas sako, jog nemažai agluonėniškių yra ne vietiniai - suvažiavę iš Joniškio, Biržų krašto; kaip antai Jonas Čepas ar seniausias teatro artistas Laimonas Tučas, meiliai vadinamas Debesėliu.
Trečias brolis
"Mano mama Augustina buvo kolūkio saviveiklininkė ir vaidino mėgėjiškuose spektakliuose. Jau augo du vaikai, kai ėmė laukti trečiojo; gimėme mes, tryniai, o aš buvau trečias brolis. Kai mokykloje prašydavo kokį scenarijų ir renginį sukurti, tiedu bodėjosi tokia veikla, o man buvo smagu, draugai net praminė mane "Šutka". Žmonės sakydavo: du broliai protingi, o trečias - konservatorijoje mokosi. Stanislovas ir Donatas yra statybininkai", - juokavo A. Šutkus.
"ŠUTKA". Augustinas Šutkus nuolat juokauja, pokštai ir linksma mizanscena jam padeda sutramdyti kartais įsismarkaujančius žiūrovus.
Į režisūrą jis stojo vyresnis nei kurso draugai, ir šie į jį stebeilijosi įtariai, nes atrodė pasipūtęs visažinis. Netrukus tapo ne tik gerais draugais, bet ir išrinko Augustiną kurso seniūnu.
Kai broliai gavo paskyrimus į Klaipėdą, į Kretingą atsikėlė tėvai, pasistatė namą, o Augustinas studentavo, įkūrė ansambliuką. 1984 metais docentas Petras Bielskis savo studentus uždegė klojimo teatrų dvasia. Jis sumanė įsiprašyti į apleistą etnografinę sodybą ir įkūrė pirmąjį sovietmečiu klojimo teatrą.
"Agluonėnuose spektaklius iš pradžių statė seni vilkai, diplomantai, o paskui "tėtušis" įmetė į tą peklą mus, kelis pirmakursius: užsiimkit tuo reikalu. Ir štai jau 25 metai prabėgo, kaip užsilikau Agluonėnuose, per tą laiką restauravo mūsų etnografinę sodybą", - sakė pokalbininkas.
Beje, ir jo vienturtė dukra Gabija vaidina tėvo teatre, dirba muziejininke. O iki šiol kankinosi ne pagal pašaukimą dirbdama nekilnojamojo turto agente.
Nebuvo lygių
"Bielskis sakydavo, kad mes gerai dirbam, bet liepdavo tai šį, tai tą pataisyti, ir spektaklis išeidavo toks, kokį jis įsivaizduoja. Pastatėme Žemaitės "Tris mylimas", ir tas pirmagimis spektaklis tapo legendiniu. Mums suteikė liaudies teatro vardą. Nuvažiavome į Vilnių, į festivalį "Dobilėlis penkialapis", o komisija jau buvo išsirinkusi savo favoritus. Iš mandagumo, kad mes tokį kelią sukorėme, bala nematė, teikėsi pažiūrėti, kaip mes, kaimo bernai, vaidiname. Pamatė, kad mums nėra lygių, ir iš paskutiniųjų sąraše tapome pirmi", - juokėsi Augustinas.
Klojimo teatras vis populiarėjo, jame vaidino gal pusšimtis agluonėniškių. "Amerikoje pirtyje" sutiko vaidinti net aktorė Regina Varnaitė, ir į gastroles kartu važiuodavo.
Pirmieji "didybės manijos" simptomai pasirodė, kai A. Šutkus pastatė savo diplominį darbą - Vydūno "Birutininkus": pagyrė net partijos sekretorius. Oficialiai įdarbino, davė butą.
Kitą dieną po premjeros režisierius ėjo per miestelį išpūtęs krūtinę it kalakutas: "Oi, koks aš kietas studentėlis: kaimui kultūrą atnešiau." Tikėjosi, kad daugelis paplos per petį, bet supliuško išdidumas, kai pamatė, kad niekas dėmesio į jį nekreipia, ramiai dirba savo darbus...
Budraitis, bet ne tas
"Mano artistai - šaunuoliai, teatro fanatikai: ką reikės, tą padarys. Bet ir visko prikrėtę esam. Kai penkioliktą kartą spektaklį vaidinam, viens kitam pagalius kaišiojam. Žiūrovas nesupranta, o mes žvengiam."
NAUJOKĖ. Gabija Šutkutė dar nebuvo kojų apšilusi, kai pradėjo muziejuje dirbti, bet jau turėjo planų išplėsti ekspoziciją, pripildyti amatų kiemelius gyvybės. Eimanto CHACHLOVO nuotr.
Ypač daug pokštų artistai iškrėtė Augustino bičiuliui, režisieriui Egidijui Kupčiūnui, kurio nuopelnų į jaučio odą nesurašysi. Kai tas turėjo užsidaryti skrynioje, pripylė miltų: kokias penkias minutes iš ten lindo visas čiaudėdamas. Kitą kartą Egidijus vaidino girtuoklį, ir turėjo užsivertęs butelį vandens išgerti, o kitu užsigerti: į abu butelius pripylė degtinės, žmogus vos neužspringo. Keikiasi, o jam sako: "Nežinom, kas tai padarė, gal tu pats įsipylei."
"Žmona Danutė irgi vaidina. Ji yra mano didžioji kritikė ir analitikė. Sako, kad vienas vaidmuo man tiko, o kiti supanašėję. Vaidinti nėra lengva. Balerina lengva, skraido it plaštakė, bet tu taip pabandyk", - sakė Augustinas.
Būta teatre keisčiausių talentų. Spektakliuose vaidino višta, katė ir arklys, pramintas Budraičiu. Jis buvo disciplinuotas, elegantiškas, gražus snukis ir mimika. Kai reikėjo sugalvoti gąsdinimo sceną, artistas nusitvėrė katę ir metė ją pro langą. Katė apsuko ratą veriančiai kniaukdama, ir vėl sugrįžo "antram dubliui". Repeticijas ji praleidinėdavo, bet į vaidinimą ateidavo. Kartą į Jurbarką vežėsi jau kitą katę, sustojo miške parūkyti. O atvykę į vietą pamatė, kad trūksta vieno artisto: jis pabėgo.
Kaip pilį šturmavo
Sielų giminystė jau 20 metų sieja Agluonėnų artistus su Punsko lietuvių klojimo teatru. Susipažino festivalyje, kur susirinko daug kolektyvų, ir - lipte sulipo.
"Nes nesam tokie patriotai, kaip jie. Riebias lietuviškas vestuves jie švenčia su 250 svečių, apsivelka tautiniais drabužiais. Ir šiaip per šventes mieste pasistato stalus, dainuoja. Geresniais laikais kas mėnesį susitikdavome: dvasiai ir pilvui puota. Net spektaklį kartu vaidinome, o jei reikia, net kelnes vienas kitam paskoliname. Išsipasakojame kaip brolis broliui, linksminamės, tik paskui kitą dieną būna sunkios repeticijos", - juokėsi Augustinas.
Agluonėniškiai Kamiu ir Sartro pjesių nevaidina; daugiausia renkasi ikikarinio laikotarpio veikalus. Kai lankėmės, buvo šioks toks nusiraminimas. Galvojama apie Kymantaitės spektaklį "Pinigėliai", bet du nepakeičiami artistai paprašė leisti pailsėti. Režisierius užsiminė, kad norėtų pastatyti tokią beprotišką komediją kaip filmas "Tegu kraujas liejasi laisvai".
Kol kas ne kraujo, bet ugnies daug buvo. Kai Agluonėnų miesto šventėje per Mindaugo karūnavimo dieną vaidino kryžiuočius, puolančius pagonius, paprašė J. Čepo "paskolinti" jo pastatytą pilį. Buvo toks sumanymas: atridenti liepsnojantį šiaudų kūlį prie pilies. Atsidarė vartai, vyrai tą toną sveriantį ritinį ne taip, kai reikėjo, paleido, ir tik per plauką nesupleškino pilies.
"O ką, tai būtų buvusi tikra pergalė", - juokauja pokalbininkas.
Tikėtina, kad jo ir kitų artistų laukia dar daugybė kūrybinių ir gyvenimiškų pergalių.
Rašyti komentarą