(Tęsinys. Pradžia 2018.03.03)
Apie mūsų tautietį Andrių Bulotą, kurs buvo pagarsėjęs rusų darbiečių frakcijos vadas, rusuose vaikščiodavo gandai, kad jis esąs totorius ir totorių rinktas atstovas, nes jo surusinta pavardė Bulat gana totoriškai skambėdavo.
Didžiosios Lietuvos atstovai rusų dūmose niekada nemėgino kelti ir ginti savo tautos reikalų ir apie Lietuvą bei lietuvius nė neužsimindavo.
Šitokį savo elgesį jie teisindavo įvairiais neva aukštosios politikos sumetimais, o ta jų aukštoji politika nieko gero Lietuvai nedavė.
Tos aukštosios politikos dėka Lietuvos vardas niekam nebuvo žinomas iki atėjo mūsų tautos išsivadavimo valanda.
Jeigu Peterburge lietuvių atstovai būtų turėję drąsos bent tiek savo lietuvybę akcentuoti, kiek tatai savo laiku darė Berlyne Smalakys, Gaigalaitis, arba net Steputaitis, tai gal būtų buvę žymiai lengviau iš svetimųjų jungo išsilaisvinti ir Lietuvos žemes iš svetimos valdžios išvaduoti.
Šitas vienas kuklus, mažo mokslo ir jokios aukštosios politikos nedarąs lietuvis, Jonas Smalakys, ar tik nebus Lietuvai daugiau patarnavęs, negu visi Didžiosios Lietuvos atstovai, visose rusų dūmose?...
Smalakys mirė 1901 m. gegužės 8 d. Jo įpėdiniu buvo išrinktas dvarininkas Fridrichas Martynas Mačiulis iš Mickų, kurį lietuviams rekomendavo M. Jankus. Rodosi, tatai turėjo būti taip pat tautiškai susipratęs lietuvis.
Jis skaitydavo "Varpą" ir kitus lietuvių laikraščius, bet seime nebedrįso lietuviu įsirašydinti, ir įstojo į vokiečių konservatorių partiją.
Neturėjo jisai drąsos net lietuvių reikalus užtarti. Martyno Jankaus skatinamas protestuoti dėl lietuvių vaikų plakimo pradžios mokyklose, Mačiulis atsakė: "Aš mielai norėjau tai daryti, bet mano draugai nuo to nukalbėjo."
Neturėjo Mačiulis drąsos viešai prisipažinti, kaip jisai elgiasi seime. A. Bruožio paklaustas, ar tikrai jis įsirašė į vokiečių konservatorių frakciją, Mačiulis atsakęs: "Nežinau."
Vokietijos seime Mačiulis išbuvo iki 1903 m. Jo kadencijai pasibaigus, lietuviai nebeįstengė daugiau nė vieno savo atstovo į Vokietijos seimą pravesti.
Bet dėl to tais pačiais 1903 m. į Prūsų seimą buvo išrinktas kun. Gaigalaitis. Jis taip pat atstovavo Klaipėdos Šilutės apygardai ir išbuvo atstovu tris penkmečius, nuo 1903 iki 1918 m.
Pradžioje jis buvo įsirašydinęs į vokiečių konservatorių partiją ir lietuvių reikalus bandė užtarti seime labai nužemintomis maldomis. Daugeliui lietuvių tas nepatiko ir Gaigalaičio veikla buvo aštriai kritikuojama.
Nepatiko jo veikla ir vokiečiams, ypač tautiniams liberalams, kurie atstovo Gaigalaičio maldavimus, užtariančius lietuvių tautą, vadindavo piktais kiršinimais prieš valdžią ir visaip šmeižė ir įžeidinėjo Gaigalaičio asmenį.
Teko šmeižikams kelti bylą teisme. Bylą laimėjęs, Gaigalaitis išstojo iš vokiečių konservatorių frakcijos ir įsirašydino savarankišku lietuvių atstovu, nors galutinai nenutraukė ryšių ir su vokiečių konservatoriais.
Dėl Gaigalaičio atsitolinimo nuo vokiečių konservatorių, vokiečių tautinių liberalų spauda rašė, kad Prūsų seimas greta lenkų ir danų turįs dabar dar ir lietuvių frakcijėlę.
Tatai esanti vokiškųjų partijų nuodėmė, kurios, dėl lietuvių palankumo besivaržydamos, sužadinusios lietuvių troškimus.
Jie reikalaują teisės savo pačių kalba kalbėti, o ir šiaip daug visko, ir dabar atrodo, kad lietuviai norį jaustis ir pasirodyti savarankiška tauta, tuo tarpu kai iki šiol jie ramiai tarp vokiškosios tautos žmonių gyvenę.
Laimė, kad lietuviai nesą toki skaitlingi, kad Prūsų karalijai per daug įkyrūs pasidarytų, kaip lenkai arba danai.
Vis dėlto, girdi, būtų geriau buvę, kad vokiečių partijos, užuot ilgus metus jų maldikavusios ir jų pritarimo laukusios, būtų lietuvius pamokiusios, kad jie vokietybėje ir vokiečių kultūroje nugrimsti turi.
Vokiečių pikta kritika ir užsipuldinėjimai atstovą Gaigalaitį vertė ieškoti vis glaudesnių ryšių su savo tautiečiais lietuviais, o pastarieji užmiršo ir atleido jam ankstybesnes seime darytas klaidas.
Antras Prūsų seiman išrinktas lietuvių atstovas buvo daktaras Vilius Steputaitis iš Gumbinės.
Jį išrinko Tilžės Lankos apygardos lietuviai 1913 m. susiblokavę su vokiečių konservatoriais. Seime jis įsirašydino esąs lietuvių tautybės atstovas, bet įstojo į vokiečių konservatorių partiją.
Iš jo veiklos pažymėtina yra jo kalba, pasakytoji prieš lenkus, kurioje jis vaizdžiai papasakojo lenkų daromas lietuviams skriaudas Didžiojoje Lietuvoje.
Pasiremdamas Didžiosios Lietuvos laikraščiais, Steputaitis papasakojo tokių dalykų apie lenkų elgesį su lietuviais, kuris Europos visuomenę labai stebino.
Jo kalba seime keletą kartų buvo pertraukiama kitų atstovų šaukimais: Kausykit! Klausykit!
Steputaičio kalba, atrodžiusi lyg skaudus kaltinamasis aktas lenkams dėl jų nežmoniško elgesio su lietuviais, buvo pakartota beveik visuose žymesniuose Vokietijos ir kitų kraštų dienraščiuose.
Daugiau nieko lietuvių labui Steputaitis seime nėra nuveikęs.
se17-2 Prūsijos žemėlapis
Augustas Juodaitis
Juodaitis yra Uosininkų km. ūkininko sūnus. Šiam lietuviškumo skleidėjui taip pat tenka nemaža garbė už savo nuopelnus.
Baigęs pradžios mokyklą ir pasimokęs pirklio amato, Juodaitis pasidarė keliaujančiu įvairių mašinų, k. t. siuvamų ir kt. agentu. Keliaudamas iš kaimo į kaimą, iš trobos į trobą, jis puikiai pažino gyventojų nuotaiką, matė ko jiems labiausia stinga ir kas juos patraukia. Jis visada su savim turėjo įvairių knygelių, kaip "Kanklės", "Rūtų lapelius" ir kt. ir iš jų lietuviams paskaitydavo arba išdalindavo pačias knygutes. Kuriam lietuviškam laikraščiui atspausdinus kokį aktualesnį ir įdomesnį straipsnį, jis redakcijoj nupirkdavo to nr. didesnį skaičių egzempliorių ir išplatindavo po tuos kaimus, kuriuose tokie straipsniai kaip tik galėjo šio to duoti.
Kurį laiką jis buvo Klaipėdos "Lietuviškos Ceitungos" redaktorius. Ir reikia pasakyti, kad šis laikraštis anksčiau šlykščiausiu būdu dergęs lietuvius, kovojusius su vokiečiais, Juodaičiui pradėjus redaguoti, pasikeitė. Juodaičiui pasitraukiant iš redaktoriaus pareigų, Siebertui piršo Joną Vanagaitį, bet šis pastarajam pastatė sąlygą į laikraštį talpinti viską pagal savo skonį, bet ne tuos straipsnius, kuriuos proteguos Siebertas. Dėl šitos priežasties Vanagaitis L. Ceitungos nepradėjo redaguoti, nes Siebertas atsisakė tokias redaktoriaus sąlygas išpildyti.
Reikia, akcentuoti, kad Juodaičio lietuviškoji darbo sėkla buvo naši.
Martynas Gailius yra foto
Gimė 1857 m. lapkričio mėn. 4 d. savo tėvų ūkyje Berštininkuose, Pagėgių apskrityje. Baigęs Plaškių parapijos mokyklą, kurį laiką padėjo savo tėvui ūkyje. Vėliau, vedęs ūkininkaitę Grytą Paltinaitę, apsigyveno Tilžės mieste, kur pasistatydino namus. Tėvui pasenus, perėmė valdyti ūkį, kuris jau virš 200 metų tos pačios Gailių šeimos nuosavybėj. Atsidavęs visu uolumu savo pavadinimui, buvo pavyzdingas ūkininkas. Nežiūrint to, surado nemaža laiko paaukoti viešoms pareigoms ir tautiniam judėjimui, kuriame dalyvavo nuo pat jo atsiradimo pradžios. Buvo "Birutės" draugijos narys, "Sandoros" steigėjas ir t. t. Ypač aktingai dalyvavo savo apylinkės srityje visuose rinkimuose, kuriuose lietuviai išstatė savo kandidatus. Tačiau, Martynas Gailius, nepaprastai išsiskyrė iš tų laikų Mažosios Lietuvos lietuvininkų tarpo tuo, kad jis, suprasdaams inteligentų svarbą tautai, visus savo tris sūnus išleido aukštųjų mokslų: vyresnysis, Valentinas, tapo teologu kunigu ir įsiamžino Klaipėdos krašto bažnyčios istorijos lapuose kaipo Bažnyčios Komisaras. Antrasis, Viktoras, išėjo teisių mokslus ir buvo pirmuoju po 1923 metų perversmo Klaipėdos Dietktorijos pirmininku, vėliau Gubernatoriaus patarėju ir Krašto Direktorijos nariu. O trečiasis sūnus, Albinas, agronomas, stojo 1919 m. savanoriu Lietuvos kariuomenėn, kur išbuvo iki 1923 m., kada buvo paskirtas Gubernatūros svetimšalių skyriaus referentu.
Senioras Martynas Gailius pernai metais gražioj sveikatoj šventė savo 80 metų gimimo dienos sukaktuves.
Mikelis Siuišelis
Siuišelis, kaip ir daugelis kitų, save vadino lietuviu, bet kai iškilo klausimas Klaipėdos krašto likimą išspręsti, mielai buvo linkęs "freištaato" politiką paremti.
Dėja, čia jį Simonaitis ir Reišys iššifravo ir visą reikalą suardė.
Klaipėdos kraštui prisijungus prie Lietuvos, Siuišelis buvo aktyvus lietuvininkas. Turėjo miesto prekių stoty viršininko vietą ir pelningą karčiamą.
Prieškariniais laikais Siuišelis aiškios savo veikimo linijos neparodė, o vokiečių nacionalistų kandidato Švabacho laikais jis buvo 'uolus tarpininkas tarp vokiečių nacionalistų ir konservatorių.
Dovas Lazeris
Dovo Lazerio pavardė gali ne vienam sukelti abejojimų jos lietuviškumu. Tačiau, kaip ten bebūtų su jo kilme, jis ilgus metus dirbo lietuviškai visuomenišką darbą. Jo visa veikla kalba pati už save, kad Dovas Lazers buvo doras lietuvis. Tiesa, kaip ir daugelis veikėjų, savo tautinėje veikloje turi. spragų ir klaidų, taip ir Dovas Lazeris šito neišvengė. Tačiau vargu ar būtų galima jam prikišti stoty gerų norų, ar įmatyti blogos valios antspalvį.
Minint Mažosios Lietuvos lietuvių veikėjus, yra būtina paminėti ir Dovą Lazerį, kaip tautinės ir politinės lietuvių sąmonės žadintoją.
Smaliejus
Pradžioje Smaliejus mokėsi prekybos ir turėjo Tilžėje savo prekybos namus.
,,Birutės" draugijos laikais Smaliejus lyg atgijo. Jis uoliai su Dr. Sauerveinu važinėdavo po kraštą su pranešimais bei paskaitomis į susirinkimus ir ten skleidė lietuviškumo idėją bei susipratimą. Būdamas pasiturįs, niekada neatsisakydavo paremti kiekvieną idealų lietuvišką laikraštį ar turinčią tiesų ir atvirą tikslą draugiją. Jo paramų rezultate jam teko net savo prekybą likviduoti. Vėliau apsigyveno Pagėgių apskr. Gryžpelkiuose savo ūky.
Bus daugiau
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą