Vydūno ugnis - Aisčių praeities ugnis

- Jums teko bendrauti su Vydūno mokiniu, vokiečių lingvistu profesoriumi Viktoru Falkenhanu. Papasakokite jo įspūdžius apie Vydūną?

- Esu laimingas, kad gyvenimo kelyje teko sutikti ir bendrauti su vokiečių lingvistu profesoriumi Viktoru Falkenhanu,kuris šį pasaulį paliko 1987-aisiais. Bendraujant su šiuo šviesuoliu nuskaidrėdavo daug dalykų.

Profesorius mėgo prisiminti jaunystę, Tilžės ir Girulių lietuvius, pakylėtai pasakodavo apie Vydūną ir jo aplinką.

Vydūnas savo gyvenimo pavyzdžiu taip giliai buvo įsiskverbęs į jaunuolio širdį, kad šis tapo ne tik filosofo pasekėju, bet ir gamtameldžiu.

- Mūsų ausiai terminas gamtameldys dar nelabai įprastas.

- Vydūnas gamtoje įžvelgė Kūrėją. Jis meldėsi prie šimtamečių ąžuolų, garbino Kūrėją gūdžioje girioje, prie jūros, evangelikų liuteronų ir katalikų bažnyčiose. Gamtoje ir jos didybėje Vydūnas jautė Kūrėją.

Vydūnas buvo gamtameldys, kaip ir Kristijonas Donelaitis, ką puikiai iliustruoja jo "Metų" pirmosios eilutės "Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą..."

Tik nusilenkęs Saulei bei viskam, kas gamtoje gyva ir kruta, Poetas atsigręždavo į biblinį Dievą.

Tokia jau mūsų prigimtis, ir mes nuo jos niekur nepabėgsime. Savo pasaulėjauta mes išsiskiriame iš kitų europiečių - tuo privalome tik didžiuotis. O ir 1009 m. gindami savo įsivaizduotą Kūrėją mes tapome žinomi pasauliui.

- Kodėl ugnis profesoriui buvo tokia magiška ir paslaptinga? Kodėl jis taip išskirtinai tardavo žodį "ugnis"?

- Kai profesorius su tėvais važiavo per Lietuvą, buvo rudens laikas, laukuose moterys kasė bulves. Rūko dūmai, liepsnojo laužai. "Kas tai?" - paklausė profesorius. - "Ugnis", - atsakė jam. "Ugnis" - tai pirmasis lietuviškas žodis, kurį jam buvo lemta išgirsti.

O vėliau prasidėjo draugystė su Vydūnu, giliai įstringantys jo filosofiniai pamokymai.

Profesorius man sakė, kad jam labai patiko Vydūno raštai, ir jis turėjo galimybę kiekvieną dieną ką nors nauja jo paklausti.

Daug įdomių dalykų iš praeities jis man papasakojo. Nemažai sužinojau ir apie jo šeimos tradicijas, Vydūno šeimos šaknys lyg ir iš senosios Krivių Krivaičio giminės kilusios.
Šventą ugnies jėgą kaip niekas kitas jausdavo Vydūnas, retkarčiais pajusdavo jo giminės ainiai ir labai dažnai - mūsų tautos bičiulis Viktoras Falkenhanas.  Kokia stipri tautų draugystė, kai jos tikslas - gėris, žmonijos tobulėjimas.
- Kokiomis temomis profesorius Viktoras Falkenhanas kalbėdavosi su Vydūnu dažniausiai?
- Giruliuose, buvusios avidės verandoje, sėdėdavo Viktoras, jo motina ir iš Tilžės atvykęs Vydūnas. Kalbėdavosi apie šio krašto žmones, jų papročius, taurumą ir visas kitas civilizacijos nesugadintas žmogiškąsias šių žmonių savybes.
- Ar tiesa, kad profesorius Falkenhanas mėgo piešti?
- Profesorius piešdavo. Dažnai gandrus. Taurius šio krašto paukščius, kurie kiekvienai lietuvininkų sodybai kadaise turėjo nešti laimę.

Viktoras Falkenhanas