Senieji Klaipėdos krašto Advento valgiai

Senieji Klaipėdos krašto Advento valgiai

Dabartiniams atkakėliams į Klaipėdos kraštą yra nežinomi lietuvininkų-šišioniškių kalbos taipogi mitybos ypatumai ir skirtumai. Jei jau norima daryti tradicines Klaipėdos krašto čiabuvių lietuvininkų - šišioniškių maisto ir valgymo šventes, tai jau daug gražiau, tautiškiau, oriau ir iškiliau būtų pagal šio krašto senovinius papročius per ADVENTĄ pasninkauti ir mažiau valgyti. Atsisakyti mėsos ir paukštienos.

Tęsinys. Pradžia - 2019. 12. 07

Advento metu vos ne kasdienis valgis būdavo virtos bulvikės su kastiniu.

Dažnas maistas buvo raugintos daržovės ir grybai. Raugintus kopūstus išmaišydavo su smulkiai kapotu svogūnu, kanapių arba sėmenų, vėliau saulėgrąžų aliejumi ir juos patiekdavo stalan su karštomis virtomis bulvėmis arba orkaitėje keptomis ropėmis.

Tęsiame pasakojimą apie senuosius Klaipėdos krašto Advento valgius.

Kuršiškai keptos štyvos stintos su krienais

Palangoje ruošiamos stintų šventės rodo, kad žemaičiai ir lietuviai, nors jau daugelį metų gyvena prie jūros, ruošti jūros žuvies, kaip tai darydavo čiabuviai kuršiai, taip ir neišmoko.

Visų pirma šventės virėjai ir kepėjai nemoka žuvelių išdaryti. Joms reikia tik išrauti žiaunas ir ištraukti vidurius su pūsle taip, kad liktų ikrai arba pieniai. Žemaičiai su lietuviais stintoms nupjauna galvas, išvalo vidurius ir net nuplauna, dėl ko jos įsigeria vandens ir tampa išplerusiomis.

Taip paruoštas žuveles pamirko miltuose ir išverda aliejuje, nuo ko jos būna patežusios, nemalonios išvaizdos ir valgant žuveles, žuvieną reikia nurankioti nuo ašakų ir stuburo.

Kuršiai nuo senų senovės žinojo, kuo skiriasi žuvienė nuo žuvies srėbalo, žinojo, kad iš stintos neparuoši ne tik žuvies sriubos, bet ir tikros žuvienės.

Kuršiai stintas kepdavo arba aliejuje arba lydytame svieste. Išdarydavo jas taip, kad liktų galvos be žiaunų ir ikrai ar pieniai be vidurių su pūsle.

Žuveles paviliodavo miltuose ir kepdavo tiek, kad jos taptų traškiomis, "štyvomis" - kad paėmus už uodegos jos stačios stovėtų, net nelinktų.

Taip paruoštas stintas galima ir būtina valgyti su visa galva, ašakomis, pelekais ir uodega, nes visa tai lengvai skaniai susikramto ir daug tikro kalcio mūsų organizmui suteikia.

Kuršiai prie stintų būtinai duodavo krienų. Ir iš vis kuršiai garintas, virtas, keptas, apkeptas, karštai ar šaltai rūkytas žuvis valgydavo būtinai su krienais.

Be to čiabuviai kuršiai, norėdami ilgiau gardžiuotis nepakartojamu stintų skoniu ir kvapu, keptas stintas marinuodavo išskirtinėje zalclakėje (sūryme).

Didžiausią paklausą Mėmelyje, Karaliaučiuje, Tilžėje (buvo vežama net į Berlyną) turėjo aukso spalvos silpnai parūkytos vytintos stintos, kurioms nedingdavo išskirtinis skonis ir svaiginantis agurkų kvapas.

Pamario žvejų ruošti lydekų ikrai

Senovėje netrūkdavo šviežios žuvies, ypač gėlavandenės, nes Pamario upėse, Kuršių mariose, jūroje ir net aplinkiniuose vandens telkiniuose žuvies buvo apsčiai ir sočiai.

Kita vertus, didikų dvarų tvenkiniuose būdavo auginama daug tvenkininių žuvų.

Daug kam atrodys netikėta, bet dar prieš šimtą metų Kuršių mariose ir Nemuno atšakose būdavo pagaunami eršketai, sterlės, trimetriniai šamai.

Apie lašišas, šlakius, upėtakius, kiršlius, šapalus ir kalbėti nėra ko - tokia būdavo jų daugybė.

Ir nors ant turtingųjų miestiečių stalo netrūkdavo juodųjų eršketų (eršketus gaudydavo Kuršių mariose ir Nemune), raudonųjų lašišų ikrų, tačiau paprasti miestiečiai labiausiai vertino lydekų ikrus, kurių kiekviena šeima galėdavo pavasarį pasigaminti atsargoms.

Yra aprašyta, kaip dviem vyrams įnešus į Hugo Šojaus dvaro virtuvę lydeką ir neatsargiai perpjovus jos pilvą, ikrai pasklido virtuvės grindimis, o susėmus, ikrų buvo pusantro kibiro...

REIKĖS:

200 g lydekos ikrų,

1 šaukštelio druskos,

1 šaukšto alyvuogių aliejaus.

Išdarant lydeką atidžiai, kad nepažeisti tulžies ir neaplieti jos kartėliu ikrų, ikrus su visu plėvelės maišeliu išimti.

Puode užvirinti vandenį, puodą nukelti nuo kaitrės ir į jį sudėti ikrus. Kai vanduo atvės, nuo ikrų nurinkti plėveles ir juos nuplauti po tekančiu vandeniu.

Po to didesnį smulkiomis akelėmis sietą iškloti šlapia marle, ant jos supilti ikrus, suėmus marlės kraštus, išimti iš sieto ir pasiūbuoti į šonus.

Plėvelių likučiai prikibs prie marlės. Ikrus išberti į kitą indą, marlę švariai išplauti, dar kartą iškloti sietą, ant marlės suberti ikrus, juos nuplauti vandens čiurkšle. Tada suėmus marlės kraštus, išimti iš sieto ir pasiūbuoti į šonus.

Plėvelių likučiai vėl prikibs prie marlės. Sietą ir marlę švariai išplauti nuo prikibusių plėvelių. Jei ikrai jau subrendę - užteks kelių plovimų, o jei ne, tai net 5-6 kartus.

Išvalytus ikrus kelis kartus perpilti karštu, bet ne verdančiu vandeniu ir leisti vandeniui nutekėti.

Galiausiai pagal skonį paruošti druskos tirpalą (aš dar dedu šaukštelį cukraus).

Paruoštus ikrus sudėti į išplikytus stiklainius, užpilti aliejumi ir laikyti šaldytuve. Po 2-3 dienų ikrus galima vartoti.

Taip paruoštus ikrus galima laikyti šaldytuve net metus laiko.

Lietuviai vaišėms šviežius lydekų ikrus išmaišydavo su smulkiai kapotais svogūnais. Svogūnus rinkdavosi ne aitrius, o saldesnius ir jų dėdavo pusę tiek, kiek ikrų, išmaišydavo su penkis kartus mažesniu kiekiu aliejaus (dilgėlių, kanapių arba sėmenų), pagardindavo actu, druska ir maltais juodaisiais pipirais.

Pavyzdžiui, Kauno Šančių žvejai nuo lydekų ikrų nurinkdavo plėves, sudėdavo į litrinį stiklainį, ir užpildavo šaukštą druskos.

Kai susidarydavo sūrymas (rasalas), jį nupildavo. Taip darydavo kelis kartus, po to ikrus atsargiai suspausdavo, užpildavo saulėgrąžų aliejumi taip, kad apsemtų.

Šitaip paruoštus ikrus pirkdavo žydai, nes šie tikdavo jų košeriniam maistui. Be to, taip paruošti ikrai vėsesnėje vietoje išsilaikydavo iki keturių mėnesių.

Lietuvininkų purus žuvies pyragas

Advento metu sekmadieniais daugelis lietuvininkų-šišioniškių (Klaipėdos krašto čiabuviai gyventojai), ir lietuvininkų-būrų (Karaliaučiaus krašto čiabuviai gyventojai) kepdavo purų žuvies pyragą - apkepą, ant jų stalų patekusį nuo senų seniausių laikų. Tiesa, senais laikais į šį pyragą būtinai dar dėdavo peletrūnų, todėl žuvies pyragas pasižymėjo savo išskirtiniu skoniu ir aromatu.

Štai koks šio fantastinio skonio žuvies pyrago receptas:

600 g žuvies filė, supjaustytos mažais gabaliukais (gali būti ir atlaidinta šaldyta),

70 g tarkuoto fermentinio sūrio (geriausiai nesūraus ir neriebaus, mūsų dienomis tiktų mazarelos arba picarelos sūris),

60 g pomidorų pastos (mūsų dienomis tiktų paprastas pomidorų padažas),

50g kaimiško sviesto,

50g kvietinių miltų,

200 ml kaimiško pieno,

2 kiaušinių,

30g aliejaus.

5g druskos,

1 g maltų juodųjų pipirų,

20 g kaimiško sviesto,

20 g maltų džiūvėsėlių.

20 x 30 kepimo skardą negailint ištepti kaimišku sviestu ir išbarstyti maltais džiūvėsėliais.

Pyrago užpilui 50 g sviesto apkepinti 50 g miltų, atskiesti 250 g karšto pieno, gerai išplakti ir gerai ištrinti per sietą, kad neliktų gumuliukų.

Paskui į užpilą sudėti 60 g pomidorų pastos, 70 g tarkuoto fementinio sūrio, suplaktus 2 kiaušinių trynius, pagardinti 5 g druskos, 1 g maltų juodųjų pipirų ir gerai išmaišyti. 600 g žuvies supjaustytos smulkiais gabaliukais (būtinai išrinkti ašakas), apkepinti 30 g aliejuje, būtinai nuspausti susidariusį skystį, užpilti užpilu ir išmaišyti.

Standžiai suplaktus 2 kiaušinių baltymus sudėti į žuvies mišinį, atsargiai sumaišyti, sukrauti į sviestu išteptą ir maltais džiūvėsėliais išbarstytą apkepo formą ir kepti 180 laipsnių karštumo orkaitėje 40 minučių, kol gražiai parus.

Iškeptą pyragą galima papuošti naminiu majonezu, krapų šakelėmis ir spanguolėmis, kaip parodyta nuotraukoje.

Naminis greitas neriebus majonezas per 10 sekundžių

Plakti plakikliu (blenderiu), o ne maišytuvu (mikseriu). Supilti į plakiklio talpą 150 ml neriebaus kaimiško pieno, 300 ml alyvuogių aliejus (paragauti, kad nebūtų kartus) ir plakti kelias sekundes didžiausiu greičiu, kol masė keliagubai padidės ir taps puri, po to sudėti 3 šaukštus gatavų garstyčių, 2 šaukštus citrinų sulčių, 0,5 šaukštelio druskos ir dar kelias sekundes plakti, kol ištirps druska.

Šaldytuve galima laikyti savaitę.

Ne Advento dienomis ir Kalėdoms prie žuvies pyrago galite pasidaryti tokį greitą riešutų su brendžiu padažą:

Riešutų su naminio majonezu ir brendžiu padažas. 200g naminio majonezo išmaišykite su 40g kepintų, nuplikytų, nuvalytų nuo plėvelių ir smulkiai kapotų graikinių riešutų (lengviausiai riešutus pabėrus ant stalo juos pakočioti kočėlu), 40g brendžio, 3g smulkiai kapotų petražolių, 3g smulkiai kapotų krapų, pagardinkite druska, žiupsneliu cukraus ir maltais baltaisiais pipirais.

Advento sluoksniuotos tešlos bandelės su žuvimi

se17-13

Šešioms porcijoms reikia:

400 g bet kokios žuvies filė be kaulų ir odos,

400 g sluoksniuotos tešlos (dabar galima pirkti šaldytą),

20 g krapų,

2 kiaušinių,

druskos ir maltų juodųjų pipirų pagal skonį

Pirmiausia reikia atskirti kiaušinių baltymus ir trynius. Trynius kiek paplakti, išmaišyti su smulkiais kubeliais supjaustyta žuvimi, smulkiai kapotais krapais, pagardinti druska ir maltais juodaisiais pipirais.

Tešlą iškočioti ir supjaustyti 10x10 cm kvadratais. Kraštus aptepti paplaktu baltymu. Ant vieno tešlos kvadrato trikampio dėti įdarą, tešlą užlenkti taip, kad apgaubtų įdarą ir gautųsi trikampis, gerai suspausti, (galima kraštus apipjauti rantuotu riedančiu peiliu), viršų aptepti baltymu, galima apibarstyti kmynais, krapais arba pankolio sėklomis.

Bandeles dėti ant kepimo popieriumi išklotos skardos ir kepti 180 laipsnių karščio orkaitėje 15 minučių.

Lietuviška spanguolių gira

Spanguolių sultyse yra proantocianidas, neleidžiantis susidaryti dantų akmenims, todėl šiandien jau kuriamos dantų priežiūros priemonės, galėsiančios apsaugoti nuo paradantozės.

Tyrimai taip pat rodo, kad kasdieninė spanguolių dozė mažina kraujyje mažo tankio "blogąjį cholesteriną" ir didiną "gerąjį".

Be to, spanguolių sultys užkerta kelią pūslės infekcijoms, neleidžia joms nusėsti ant pūslės sienelių.

O reguliarus spanguolių vartojimas naikina virškinamojo trakto Helikobakter pylori bakterijas, kurios gali sukelti skrandžio opą arba net skrandžio vėžį.

Tačiau svarbiausia yra tai, kad spanguolės stabdo arba net neleidžia vystytis vėžio augliams.

Nėra ko stebėtis, kad mūsų bočiai, reguliariai vartodami spanguoles savo mityboje, mažiau sirgdavo ir nežinojo vėžinių susirgimų.

Suprantama, pripratus prie saldžiųjų nuodingais saldikliais pasaldintų limonadų, erzacgirų, pavojingų gyvybei cocacolupepsifantuspraitų, neįprasta bus gerti gerą girą, kuri yra žymiai rūgštesnė, tačiau pabandyti verta ir naudinga. Tam imkite:

5 litrus vandens,

1kg spanguolių,

0,5kg cukraus,

20 g alaus mielių (galima ir paprastų),

50 razinų (jų negalima plauti, nes ant razinų yra rūgimui reikalingos bakterijos).

Perrinktas, gerai nuplautas spanguoles nuplikykite verdančiu vandeniu, išgriebkite ir ištrinkite per sietą. Greituoju būdu galima sutrinti plakikliu (blenderiu) ir nusunkti per marlę. Gautas sultis atidėkite, o tirščius supilkite atgal į vandenį ir dar 5-10 min. pavirinkite.

Paskui iškoškite per dvigubą marlę, supilkite cukrų, išmaišykite ir ataušinkite iki kambario temperatūros.

Galiausiai išmaišykite su išspaustomis spanguolių sultimis.

Po to sudėkite kildytas mieles ir pastatykite šiltai, kad parūgtų. Kitą dieną nugraibykite putas, suberkite razinas ir, sandariai uždarius indą, palaikykite 2-3 dienas.

Nenustebkite, kad gira bus rūgštoko skonio, - būtent tokia turi būti gira, tokią gerdavo lietuviai kelis tūkstančius metų ir mažiau sirgdavo.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder